Paskutiniai moksliniai tyrimai byloja apie mūsų materialaus pasaulio pažinimo ribotumą, ir netgi visuose jo lygiuose. Kokia gi yra negalėjimo suvokti mus supančio pasaulio už tų ribų, kurios egzistuoja pagal griežtus Gamtos dėsnius, priežastis?

Nuo neatmenamų laikų žmogus siekė pažinti mus supančio pasaulio sandarą ir tai kas yra už jo ribų. Tačiau tiktai paskutinio šimtmečio eigoje žmonija pradėjo vystytis su nematytu anksčiau pagreičiu. Žvelgiant į jį, gali atrodyti, jog žmogaus galimybės beribės. Nėra jokių kliūčių tolimesniam skverbimuisi į mus supančio materialaus pasaulio paslaptis.

Tačiau, remdamiesi dabartiniais atradimais bei tyrimais, mokslininkai nustatė, jog Visatos pažinimą limituoja tam tikros ribos, už kurių, savo penkių jutimo organų pagalba, mes niekada negalėsime išeiti.

XX amžiaus viduryje, Edvinas Hablas, atrado, jog kuo toliau nuo mūsų yra stebimi objektai, tuo didesniu greičiu jie nuo mūsų tolsta, arba mes nuo jų – pagal Bendrą reliatyvumo teoriją. Tai leido mokslininkams nustatyti Visatos plėtimosi bei mūsų pasaulio ne stacionarumo faktą.

Pagal Bendrąją reliatyvumo teoriją, mūsų Visatos erdvė, atsirasdama tarytum iš nieko, plečiasi pagal tuos dėsnius, kuriems ji paklūsta. Beje, yra neginčytini duomenys apie tai, jog kai kurios galaktikos tolsta nuo mūsų šviesos greitį viršijančiu greičiu. O tai reiškia, jog apie jas mes niekada negausime informacijos. Šis mūsų prasiskverbimo į Visatos gelmę ribotumas yra pavadintas „Hablo sfera“.

Bendrosios reliatyvumo teorijos negalima taikyti ir ties Visatos atsiradimo momentu, vadinamu „Didžiuoju sprogimu“. O tai reiškia, jog žinomų materialiosios Gamtos dėsnių pagalba mes niekada negalėsime sužinoti kas gi buvo iki Visatos gimimo.

Mūsų suvokimas yra ribotas ir mikropasaulio atžvilgiu. Paskutiniais moksliniais tyrimais buvo nustatyta, jog bet koks tyrimas daro įtaką tiriamai sistemai. Ją „sudrumsčia“ net paprasčiausias stebėjimas. Kitais žodžiais tariant, kvantinėje mechanikoje yra neįmanomą atlikti jokių tyrimų, nepakeitus stebimo reiškinio savybių. Todėl visi spėjimai yra tiktai tikimybinio pobūdžio. Ir šis tyrimo rezultatų principinis neapibrėžtumas nurodo tikslaus ateities numatymo nerealumą.

Kokia gi yra mūsų negalėjimo suvokti supančio materialaus pasaulio už tų ribų, kurios egzistuoja pagal griežtus Gamtos dėsnius, priežastis? Prie šių kraštutinių sąlygų mes galime maksimaliai priartėti išrasdami bei kurdami vis tobulesnius tyrimo prietaisus bei metodus. Tokius, kaip kad Didysis Hadronų Kolaideris, kurio pagalba fizikai planuoja sumodeliuoti sąlygas, kurios Visatoje buvo praėjus mikrosekundei po „Didžiojo sprogimo“. Tačiau mes niekada negalėsime pažinti tai, kas yra už Gamtos nustatytų ribų.

Pagal Bendrąją reliatyvumo teoriją, fizinis vaizdas, kurį mato stebėtojas, priklauso nuo to, kur jis yra ir kaip juda. Kitais žodžiais tariant, stebimas vaizdas yra objektyvus tiktai „stebėtojui“, kuris yra tiriamos tikrovės viduje. Ir šis stebėtojas niekada nesužinos kas vyksta už tos srities, kurioje jis yra, ribų.

Kitas “stebėtojas”, tiriantis tą pačią tikrovę iš išorės, nepastebės jokio jos plėtimosi. Geriausiu atveju jis gali pastebėti tiktai mažą kibirkštėlę, kuri, pagal jo laiko matavimą, išnyks akimirksniu. Sutikti su tokia realybe nesutinka net lakiausia žmogaus vaizduotė. Tačiau, kaip ten bebūtų, tokia dabartinių mokslininkų nuomonė, pagrįsta atrastais Gamtos dėsniais.

Materialaus pasaulio pažinimo ribotumas yra mumyse, nes mes galime pažinti tiktai tai, ką mūsų viduje patiria mūsų sąmonė, o mūsų sąmonė dirba penkių jutimo organų pagrindų, kuriuos kontroliuoja mūsų egoistinės savybės. Tai reiškia, jog pažinimas vyksta gavimo, o ne atidavimo pagrindu. Tai baigiasi tuo, jog viskas užstringa mūsų viduje.

Mūsų pažinimas – tai vaizdas, kurį mūsų smegenyse projektuoja mūsų penkių jutimo organų siunčiami vidiniai signalai. Mes suvokiame ir tiriame tiktai šiuos vidinius signalus, o ne tai, kas vyksta mūsų išorėje. Pažinimo ribotumas neleidžia mums tyrimo tikslais išeiti į išorinę realybę.

„Visatos modelis yra tiktai mūsų galvoje ir jis neturi kitos realybės (kokią mes prasmę bematytume šiame žodyje)“ – sako, vienas iš pirmaujančių Visatos tyrinėtojų, Kembridžo universiteto profesorius, Stivenas Hokingas.

Jeigu mes turėtume papildomus suvokimo organus, tai gal ir pavyktų mums suvokti visos Visatos sandarą – išeiti į tų procesų, kuriuos stebime mūsų pasaulyje, pirminių priežasčių suvokimą ir nustatyti mokslininkų tiriamų procesų, prasidėjusių Visatoje po „Didžiojo sprogimo“ ir priežasčių, sukėlusių šį sprogimą kartu su mūsų materialaus pasaulio atsiradimu, priežasties-pasekmės ryšį.

Michailas Petruško

Gitaros kompozicija 3

Naujos ekonominės krizės akivaizdoje Vatikanas ragina atlikti pasaulinės pinigų ir finansų sistemos reformą ir sukurti tokį pasaulinį centrinį banką, kuris gebėtų valdyti dažnai neefektyviai dirbančias finansų institucijas.

Kaip sakoma neseniai paskelbtame specialiame dokumente, kurį paruošė Popiežių teisingumo ir taikos taryba, būtina apibrėžti efektyvius koordinavimo ir kontrolės būdus.

„Būtina sukurti organizaciją, kuri atliktų pasaulinio centrinio banko funkcijas ir reguliuotų tiek finansų srautų ir valiutos keitimo sistemą, tiek ir nacionalinius centrinius bankus,“ – pažymi Vatikanas.

Popiežių tarybos nuomone, regioniniu lygmeniu reikia stiprinti egzistuojančias finansines sistemas, tokias kaip Europos centrinis bankas.

Be to, pakeitimai turi turėti ne tik ekonominį, bet, pirmiausia, politinį tikslą ir apimti valstybinių institucijų sukūrimą, garantuojantį vienybę ir sutartinumą bendrai priimant sprendimus, sakoma dokumente.

Redakcija

Gitaros kompozicija 2

„Genialumas – tai talentas išrasti tai, ko negalima mokyti ar išmokti.“ (XVIII amžiaus žymus vokiečių filosofas, mąstytojas I. Kantas).

Ar teisinga Imanuelio Kanto mintis, kad genialumo negalima mokyti ar išmokti? Imkime ir pasikalbėkime apie tai – galbūt paaiškės, kad asmeniškai jūs genialumo išmokti galite!

Egzistuoja šimtai nuostabių iš tiesų didžių visų amžių ir tautų žmonių citatų. Kai kuriuos iš tų žmonių aš cituosiu vėliau, kad reikiamai nukreipčiau jūsų mintis. Šių žmonių, „kartą apšviestų šviesos“, genialumas įžvelgiamas visais aspektais, bet (!), atkreipkite dėmesį, jūs niekur ir niekada nerasite instrukcijos, kaip tapti ar būti genijumi.

„Tie, kurie nuspalvino žinių horizontą,

Patekėdami šviesuliais pasauliui ir laikams,

Nešvaistė gilios, tamsios šios nakties,

Pasekė pasaką mums ir pasinėrė į sapną.“

(XI amžiaus persų poetas, matematikas, filosofas Omaras Chajamas)

Norite pamatyti „prašvitimą tamsioje naktyje“, sužinoti, kaip galima tapti genialiam? Tada skaitykite ir galvokite…

Vieni sako, kad tam, kad taptumei genijumi, visų pirma reikia kažkuo būti, kažką žinoti ir mokėti, turėti vienokių ar kitokių savybių. Tai netiesa. Žmonės išvardina privalumus, kuriuos turi žmogus, pasiekęs kai kažkokį žynių lygį, bet nekalba apie tai, kaip tapti genialiam, nes to nežino.

Galima įsigyti pačius geriausius pieštukus, bet nemokėti piešti. Galima išmokti skaičius, bet neišmokti gerai skaičiuoti. Įsivaizduokite, kad A. Puškinas padiktavo savo naują eilėraštį mažam vaikui, kuris neabejotinai nemoka rašyti be klaidų. Padiktavo ir išėjo. Rezultatas – vaikas parašė genialų kūrinį.

Prisiminkite rusų mokslininko chemiko D. Mendelejavo istoriją apie tai, kaip jis sukūrė periodinę cheminių elementų lentelę. Jis ją išvydo sapne.

Galima turėti daug pranašumų ir nebūti genialiam, galima ir be ypatingų gilių žinių prasiskverbti į genialumą. Tai retenybė, bet retenybė tik kol kas!

Pirmiausia trumpai pasiaiškinkime, kas yra genialumas.

„Mokslininkai – tai tie, kas prisiskaitė knygų; bet mąstytojai, genijai, pasaulio šviesuliai ir žmonijos varikliai – tai tie, kas skaitė tiesiai iš visatos knygos.“ (XIX amžiaus vokiečių filosofas A. Šopenhaueris)

Atkreipkite dėmesį į galutinius žodžius – „skaitė iš visatos knygos“.

Praėjus50-iai metų po šios frazės ištarimo rusų akademikas V. Vernadskis įves naują sąvoką – „noosfera“. Tai sritis, prisotinta informacijos. O prieš tūkstantmečius pranašai tai vadino „kalbėti su Dievu“.

Šiandien mes turime dar vieną šiuolaikišką, žemišką sąvoką – internetas. Informaciją iš „visatos knygos“, noosferos, arba Dievo (pavadinkite, kaip jums labiau patinka, svarbu ne pavadinimas, nes kalbama apie be galo didelį žinių šaltinį), gauti galima išmokti. Taigi tam, kad būtum genijus, reikia tik mokėti prisijungti prie „šio interneto“.

„Kur viešpatauja mokslo dvasia, ten mažomis priemonėmis kuriami didingi dalykai.“ (XIX amžiaus gamtos tyrinėtojas, gydytojas, chirurgas N. Piragovas)

Štai, pasakysite, ar daugelis mūsų gali pereiti besisupuojančiu lynu? Labai nedaugelis, ir tegali žengti vieną, du žingsnius. Dabar įsivaizduokite, kad šis lynas plonesnis už voratinklį. Išeis, kad gebančių žengti nors vieną žingsnį bus dar mažiau.

Bet yra vienas būdas įeiti į kosminę žinių zoną ir išsilaikyti ant „voratinklio“. Būtina pakibti tarp pasaulių!

„Genialumas – minties kantrybė, sukoncentruota žinoma kryptimi.“ (XVII amžiaus anglų fizikas, matematikas, alchemikas, istorikas I. Niutonas)

Norint „iš ten“ gauti žinių reikia, kad „viena koja būtų ten, o kita – čia“, panašiai kaip kad viena koja peržengiate slenkstį. Ir šitos būsenos reikia sustoti, kad jūsų protas iš dalies būtų ten, iš dalies čia „kęstų minties koncentraciją“, turėtų jungiamąjį „sąmonės tiltelį“ iš „ten“ į „čia“, trapioje pusiausvyroje balansuotų tarp dviejų pasaulių.

Smegenys nemiega (nepasineria visiškai į „ten“), bet ir visiškai neišeina iš „čia“. Visi pojūčių organai „išjungti“ (kad netrukdytų). Viena dalis sąmonės „čia“ siunčia klausimus „į ten“ ir įrašo atsakymus į atmintį.

Antra sąmonės dalis kontaktuoja su „ten“ ir priima atsakymus. Žmogaus smegenys užmigimo ir prabudimo akimirkomis yra tokios tarpinės būsenos.

Deja, šią genialią būklę mes „perskrendame“ taip greitai, kad nespėjame pastebėti siauro plyšelio į informacijos pasaulį ir suprasti, kad bent dukart per parą akimirkai tampame genijais.

„Kiekviename snaudžia savas genijus, bet ne kiekvienas turi jėgų jį pažadinti.“ (XX amžiaus ukrainiečių rašytojas L. Suharukovas)

Norint tapti genijumi, trumpą sąmonės kirtimo „tiltelį“, akimirką iš „ten“ į „čia“ reikia išmokti tęsti kiek galima ilgiau. Kaip? Svarbiausia, stebint save, būtina pagauti šitą tranzitinę pereinamąją būklę (kitaip niekas nepavyks).

Po to reikia pabandyti šitame perėjime sustabdyti ir išlaikyti sąmonę. Įgudus tai galima atlikti bet kuriuo paros metu. Svarbiausia „pagauti“ perėjimą, suprasti, ko ieškai. Ir tada viskas pavyks.

Pradžioje tai bus akimirka, po to – svyravimas, dar vėliau – sekundė, per kurią jūs suspėsite paklausti ir gauti atsakymą (kaip el. laišku), po to tai bus laikas. Gali būti, kad jūs ne viską norėsite papasakoti…

„Genialus žmogus, gyvendamas ir kurdamas, aukoja savo geriausius interesus visos žmonijos gerovei.“ (XIX amžiaus vokiečių filosofas A. Šopenhaueris)

Panagrinėkime pakankamai naują pavyzdį. Vokietijos mieste Kelne teisiamas dailininkas Volfgangas Beltračis. Jis piešė prarastus XIX – XX amžių dailininkų paveikslus ir pateikė juos kaip originalius.

Jo darbus tikrino daugelis žymių meno žinovų, ekspertų, bet nė vienas iš jų negalėjo pripažinti, kad darbai neautoriniai. V. Beltračis teisme pasakė, kad piešdamas darbus būdavo transo būsenos (!).

Imkime ir išanalizuokime informaciją. Tai, kad žymūs ekspertai darbus kaip originalius pripažino pagal daugelį parametrų – vienas faktas. Tai, ką sako pats dailininkas apie savo būseną, – kitas faktas. Apibendrinus abu faktus  pasirodys, kad transo būsenos V. Beltračio ranką „vedžiojo“ patys autoriai (numirę fiziškai, bet ne informacijos prasme).

Tokiu atveju dailininkas nėra kaltas, o prarasti darbai – originalūs, autoriniai, ir teismui nepavyks įrodyti priešingai. Teismas negali įrodyti to, ko įrodyti negali.

„Net didieji psichologai negalėjo suprasti, kur baigiasi genialumas ir prasideda beprotybė.“ (XX amžiaus ispanų dailininkas, skulptorius, rašytojas Salvadoras Dali)

Jei nutiks taip, kad V. Beltračis apskųs teismo nuosprendį šiuo nauju pagrindu ir bus išteisintas, tai bus precedentas, pakeisiantis visą teisminę praktiką. Kita vertus, kiekvienas dailininkas gali pareikšti, kad jo ranką vedžiojo „autoriaus“ ranka.

Vis dėlto žinoma atvejų, kai žmonės, neturintys jokių gabumų, pradėdavo, pavyzdžiui, meistriškai groti nežinomais jiems instrumentais, kalbėti nežinomomis kalbomis, remontuoti elektroniką, kurios niekada nematė akyse, ir t. t. Ir visa tai reikalauja ne skuboto apkaltinimo apgaule, o paaiškinimo!

„Įprastame moksle principai turi būti patvirtinami stebėjimais.“ (XVIII amžiaus švedų gamtos tyrinėtojas, gydytojas K. Linn)

Visiems norintiesiems atvertas kelias į „kosminį internetą“. Bet yra ir kita medalio pusė: kiek informacijos jūs galite ten gauti, kokius klausimus galite uždavinėti? Bet kuriuo atveju, kiek galėsite - tiek ir gausite.

„Genijaus funkcija yra teikti mintis, kurios po dvidešimties metų  taps pasiekimais…“ (XX amžiaus prancūzų poetas, rašytojas Luis Aragon).

Vladimir Garmatiuk

Rusijos Sveikatos apsaugos ir socialinio vystymosi ministerija pravedė internetinę apklausą, norėdama išsiaiškinti, ko reikia žmonėms, kad jie įgytų dvasinę harmoniją, rašo meddaily.ru. Šis tyrimas, kuriame dalyvavo daugiau kaip 11 tūkstančių žmonių, buvo skirtas Pasaulinei psichikos sveikatos dienai, kuri buvo švenčiama šią savaitę.

Paaiškėjo, kad daugiau kaip keturiasdešimt procentų apklaustųjų jaučiasi komfortiškai, jeigu jie turi gyvenimo tikslą ir tvirtą šeimą. Yra respondentų, kurių dvasinei harmonijai išlaikyti reikalinga gerai išsimiegoti (39 procentų), kitiems svarbu tobulėti (37 procentai) ir fizinis aktyvumas (36 procentai). Pagalba kitiems žmonėms suteikia malonumą 22 procentams apklausos dalyvių, religija – 15 procentų.

Rusų specialistų duomenys dera su amerikiečių mokslininkų Deivydo Gallacherio iš Velso universitetinės ligoninės ir Džono Galacherio iš Medicinos mokyklos Kardiffo universiteto tyrimo rezultatais. Milijardo žmonių gyvenimų septyniose Europos šalyse ilgalaikiai stebėjimai parodė tyrėjams, kad mirtingumas tarp susituokusių porų yra 10 – 15 procentų mažesnis.

Savo išvadas jie patvirtina ne tik statistiniais duomenimis ir subjektyviais tyrimo dalyvių pojūčiais. Pasirodo, už bet kuriuos jausmus ar emocijas atsako tam tikrų hormonų buvimas ar nebuvimas žmogaus organizme. Pavyzdžiui, dopaminas suteikia įsimylėjimo būseną, o oksitocinas atsako už prieraišumą. Bet, žinoma, ne viską lemia cheminės reakcijos ir jų junginiai.

Pusiausvyra ir komfortiški žmogaus tarpusavio santykiai su supančiu jį pasauliu visų pirma priklauso nuo jo socialinės adaptacijos, nuo saugumo jausmo ir artimų jam žmonių palaikymo.

Aleftina Posternak

Depresijos plitimas pasaulyje įgavo masinės epidemijos mastus. „ Pasaulinės sveikatos apsaugos organizacijos skaičiavimai rodo, kad 2030 metais depresija taps labiausiai paplitusi šiuolaikinės civilizacijos liga“, – pareiškė profesorius Š. Saksena, vienas iš šios tarptautinės organizacijos vadovų. Profesoriaus išvada vienareikšmė: yra būtina kardinaliai keisti požiūrį į psichinių sutrikimų problemą.

Pirmas ir pagrindinis žmogaus ir gyvūnų skirtumas yra tas, kad žmogus sąmoningai siekia gerovės ir malonumų. „Bet kuris žmogus gyvena tiktai tam, kad jam būtų gerai, savo gerovės labui“, – knygoje „Apie gyvenimą“ rašo Levas Tolstojus.

Ankstesniais laikais gerovės siekis buvo vystimosi variklis, padedantis žmogui išrasti technologijas, reikalingas materialaus komforto pagerinimui. Šiandien pasaulyje dauguma žmonių jau praėjo šį etapą ir yra kitoje vystimosi stadijoje. Ji skiriasi tuo, kad materialių gerybių įgijimas nebetenkina žmogaus, ir jis nerimauja dėl to, kad gyvenimas nebeteikia jam pasitenkinimo, nesuteikia laimės. Žmogus supranta, kad prieiga prie visų žemiškų malonumų yra apribota jo gyvenimo metais, kuriems pasibaigus, lieka be nieko.

Kyla tuštumos jausmas, kuris „trukdo“ žmogui patirti netgi tų gėrybių, kurių jis siekė anksčiau ir stengėsi paversti savo nuosavybe, teikiamą malonumą. Trumpos jam pasiekiamo džiaugsmo akimirkos nebetenka reikšmės. Jame formuojasi neribotos laiku, amžinos ir tobulos gerovės noras.

Šio noro keliu jį veikia gamta ir skatina vystytis. Žmogus pradeda jausti tokios rūšies vystymosi poreikį, kuris leistų jam pakeisti požiūrį į pasaulį ir gyvenimą.

Daug kam pažįstamas polinkis į depresiją – tai ir yra tas tuštumos jausmas, kurio keliu gamta perduoda žmogui naujos jo vystymosi pakopos pradžios signalą. Labai svarbu yra laiku atpažinti šį signalą ir nebandyti jo slopinti, medikamentais bei narkotikais atbukinant jausmus. Judėdamas su gamta viena kryptimi, žmogus pasieks vidinę pusiausvyrą bei harmoniją ir galės tapti iš tiesų laimingu.

Boris Kansberg

Škotijoje esančio Dandi universiteto daktarė, Nikola Stenli-Uoll, aptiko baltymą, kurio pagalba bakterijos jungiasi tarpusavyje, kad išliktų.

Bakterijos – smegenų neturintys vienaląsčiai organizmai. Tačiau tai netrukdo joms formuoti sudėtingų sistemų ir apsijungusioms atlikti gudrius veiksmus, kurie yra neįmanomi pavieniui. Antibiotikų pagaminimas reikalauja šimtamilijoninių investicijų ir 5-10 metų įtempto specialistų darbo. Bakterijos, savo ruožtu, viso labo per metus sugeba atidirbti pasipriešinimą vaistams. DegU baltymo dėka jos „apčiuopia“ viena kitą ir suformuoja bioplėvelę, apsaugančią jas nuo išorinio poveikio.

„Iš bakterijų mes galime daug ko pasimokyti, – teigia Dr. Rotem Sorek, iš Vaicmano molekulinės genetikos instituto. Jos moka adaptuotis ir prisiderinti prie susidariusių sąlygų“.

Kiek šis naujas atradimas gali padėti mokslui kovoje su ligomis – neaišku, tačiau aišku, jog jis, ar kiti gamtos pavyzdžiai gali padėti visai žmonijai pasikeitusiose dabarties pasaulio gyvenimo sąlygose. Mums taip pat reikia prisitaikyti prie naujų aplinkybių ir rasti problemų, su kuriomis pavieniui nesusitvarkysime, sprendimo būdą. Bakterijos taiko sėkmingą strategiją – jos tiesiog vienijasi ir dėka to įgyja naujas galimybes. Homo sapiens nelinkęs mokytis iš gamtos. Priešingai – linkęs vadovautis savo sukurtais veikimo gamtoje dėsniais. Retorinis klausimas: “kuris kurį?”

Gitaros kompozicija 1

Jau Einšteinas tvirtino, jog gamtoje nėra jokių atsitiktinumų, o jeigu mums kas nors atrodo kaip atsitiktinumas, tai yra tik mūsų pažinimo trūkumo rezultatas – atsitiktinumai užpildo gamtos dėsnių ir mūsų žinių apie juos spragą.

Šiandien, praėjus 150 metų po Č.Darvino veikalo „Rūšių kilmė“ pasirodymo, daugeliu evoliucijos mokslo klausimų vykstanti polemika ne tik negesta, bet ir įsiliepsnoja su nauja jėga. Matyt, taip vyksta todėl, kad būtent šiandien mums yra būtina sužinoti visos esybės vystymosi dėsnius, nes juos supratę mes suprasime, kaip reikia spręsti tas sudėtingas problemas, kurios šiandien iškilo žmonijai.

Žurnale „Ekologija ir gyvenimas“ ( N.2, 2009 m.) šiuo klausimu buvo išspausdintas RAN paleontologijos instituto vyriausiojo mokslinio bendradarbio, A.V. Makarov, straipsnis“Evoliucinis progresas“, kuriame bandoma suprasti pasaulėžiūros reikšmę evoliucijai.

Autorius, analizuodamas esminius evoliucinio progreso ypatumus, tvirtina, kad evoliucijos negalima „suvesti į tikimybių teoriją“ – joje pastebima aiškiai išreikšta bendra progreso krypties tendencija, kurią charakterizuoja aiškūs dėsningumai. Pateiksime keletą straipsnio fragmentų.

Pati nuostabiausia ir sunkiausiai paaiškinama evoliucijos savybė – ja išreikšta bendra progreso krypties tendencija, judėjimas nuo paprasto link sudėtingo. Ši kryptis pastebima kaip bendra tendencija –dominuojančios grupės daugumoje ekosistemų palaipsniui tampa vis geriau organizuotos.

Be to, organizuotumo augimas, organizmų sandaros tapsmas sudėtingesnėmis nevyksta laipsniškai. Šie procesai turi aiškiai apibrėžtų tarpsnių charakterį. Perėjimas į aukštesnį evoliucinį lygmenį paprastai vyksta palyginus greitai, kurį keičia ilgesnis ar trumpesnis tam tikro stabilumo periodas. Iš viso galima išskirti tris pagrindinius evoliucijos etapus, kurių kiekvieną charakterizuoja jo turinys (tendencija):

- Prokariotinė biosfera (prieš 3.8-2 milijardus metų). Progresyvi biocheminių funkcijų evoliucija. Vystosi organizmų biochemija.

- Eukariotinė biosfera (prieš 2 milijardus – 200 000 metų). Progresyvi funkcijų valdymo evoliucija. Vystosi organizmų morfologija (sandara).

- Antroposfera (paskutinai 200 000 metų) – Homo sapiens raida. Progresyvi sąmonės evoliucija, arba reguliavimo reguliacija – dabartinis evoliucijos etapas, kurio metu progresas koncentruotas ne genomo reguliavimo srityje, o socialinės kultūros sferoje.

Reikia pastebėti, jog čia yra akivaizdus paveldimumas, nes protas (arba sąmonė) faktiškai yra aukščiausio lygio reguliacinė sistema.

Be nurodyto evoliucijos progreso periodiškumo, negalime nepastebėti ir dar kelių labai svarbių ypatybių, kurie atsiskleidžia paleontologinių duomenų tyrimo metu:

Nauji, sudėtingesni organizmai paprastai neišstumia ir nepakeičia savo primityvių protėvių. Primityvios formos toliau egzistuoja kartu su sudėtingomis – vyksta bendras gyvybės įvairovės augimas. Pavyzdžiui: bakterijų pasaulis iki šiol egzistuoja ir klesti kartu su žymiai sudėtingesniais eukariotiniais organizmais.

Perėjęs į aukštesnį organizacinį lygmenį, tolimesnis evoliucijos procesas koncentruojasi kokybiškai naujame bio klode, kurį sudaro sudėtingesni organizmai. Atsiradus eukariotams, progresyvi bakterijų evoliucija praktiškai baigėsi – kai kurios Archėjaus eroje (beveik prieš 3 milijardus metų) atsiradusios bakterijos egzistuoja iki šiolei beveik nepakitusios. Taip pat yra rimtas pagrindas manyti, jog atsiradus žmogui baigėsi (arba, mažų mažiausiai, stipriai sulėtėjo) progresyvi gyvūnų ir augalų evoliucija.

Trečioji ypatybė susijusi su antrąja: pastebimas bendras dėsningumas, kuris pasireiškia tuo, jog kuo sudėtingesnis yra organizmas, tuo didesnė jo tapimo sudėtingesniu tikimybė. Kitais žodžiais tariant, yra pastebimas evoliucijos proceso pagreitis.

Kiekviename progreso etape turi būti pasiektas tam tikras reguliacinis kompromisas tarp adaptacijos reikalavimų (gebėjimo prisitaikyti prie pasikeitusių išorinių sąlygų) ir gyvos sistemos vientisumo.

Pirmoji grupė dėl organizmo ir išorinės aplinkos tarpusavio santykių ypatumų stengiasi padidinti išorinių reguliatorių vaidmenį (kad galėtų adekvačiai reaguoti į išorinių sąlygų pasikeitimą).

Antroji grupė, atstovaujanti organizmo vientisumą, stengiasi padidinti vidinių reguliatorių vaidmenį (kad suartintos sudėtingų sistemų atskiros dalys bei funkcijos galėtų darniai vystytis ir veikti).

Kuo sudėtingesnis yra organizmas, tuo sunkiau užtikrinti darnų visų jo dalių darbą. Tai neišvengiamai vysto „vidinius“ reguliuojančius ryšius – genų ir „funkcionalių“ baltymų aktyvumą vis daugiau reguliuos tam tikri vidiniai faktoriai, o ne vien tik tiesioginiai išoriniai stimulai.

Progresuojantis reguliatorių atsigręžimas „į vidų“ tarytum veda link to, jog organizmas „užsisklendžia savyje“, koncentruojasi ties savo vidine būsena ir tampa mažiau atsparus išorinių veiksnių pokyčiams. Kyla sudėtingo organizmo vientisumo palaikymo būtinybės ir adekvataus reagavimo į išorinių sąlygų pokyčius konflikatas. Šį konfliktą galima išspręsti:

- formuojant naujus išorinius reguliatorinius ryšius;

- vidinės homeostazės¹ palaikymo keliu, darant organizmą mažiau priklausomą nuo išorinių sąlygų.

- dirbtinai formuojant arba susirandant sau tinkamas sąlygas – aktyviai persikeliant į vietą, kurioje yra palankesnės sąlygos.

Nekyla abejonių, jog bet kuris išvardintas kelias, savo ruožtu, reikalauja sudėtingesnės organizmo sandaros.

Šioje schemoje galima įžvelgti teigiamą atgalinį ryšį: sistemos tapimas sudėtingesne veda link konflikto, kurį išspręsti galima tiktai dar sudėtingesnės sistemos dėka. Gali būti, jog čia ir slypi progreso pagreičio priežastis.

¹ Homeostazė [homoios+gr. stasis – stovėjimas] biol.sistemos – žmogaus, gyvūno ar augalo – struktūros ir funkcijų, organizmo vidaus terpės sudėties bei savybių dinaminis pastovumas.