Štai ir ilgai laukti Naujieji metai – žaislai, puošnios eglutės, dovanos. Pagaliau sulaukėme šventinės atmosferos. Pilkos kasdienybės, rūpesčių, nuovargio – kaip nebūta. Neaišku iš kur atsirado nuotaika ir energija.

Pagaliau mes visi renkamės, kaip ir anksčiau, į didelę kompaniją: ant stalo bus įvairiausių vaišių ir būtinai šampano. Kaip tai nuostabu, kai visi yra geros nuotaikos, kai visi tokie laimingi, kad net atleidžia vienas kitam senas skriaudas ir, tarytum nieko nebuvo, viską pradeda nuo švaraus, naujo lapo.

Naujieji metai – energijos, džiaugsmo, laisvės pliūpsnis, ir žinoma, vaikiškos nuotaikos ir naivumo žavesys – toks įspūdis, kad visos pasaulio gėrybės susirenka į vieną dieną, kad suteiktų jėgų mums visiems ateinantiems metams.

O jei Naujuosius švęstume ištisus metus, tai neliktų nerimo, ir maudytumėmės meilės ir laimės spinduliuose! Ir kas gi mums trukdo švęsti kiekvieną dieną? Juk nėra būtina vaišėmis nukrauti stalą ar puošti eglutę. Galima tiesiog rinktis kartu, bet su Naujametine nuotaika !

Džiaugsmu, tarytum eglutė margaspalviais žaislais ir žėrinčiomis girliandomis, pasipuoštų mano gyvenmas, jei kas dieną rinktusi draugai: smagi kompanija ir džiugi nuotaika, pagarba ir mokėjimas atleisti !

Jeigu kas dieną mes atleistume, ir mums atleistų taip, kai per Naujuosius metus, tai nepaisant visų rūpesčių ir beprasmybės, mūsų gyvenimas taptų žymaiai paprastesniu, turtingesniu ir šviesesniu.
Mums reikia visai dedaug – pažadinti savo širdyje, kaip ir per Naujuosius metus, džiaugsmo ir meilės visiems aplinkiniams karalystę.

Ar mums šventės tarnauja ar mes joms? Taigi meskime šalin savo įpročius ir pradėkime dalintis Naujametiniais jausmais visada. Juk taip gera, kai mano nuotaika jau yra pasirūpinę draugai ir iš visų jėgu stengiasi mane palaikyti, o aš jiems atsakau tuo pačiu. Išmokus atleisti nuoskaudas, paklti virš savo „Aš“, galima ištisai dalintis meile tarpusavyje. Tai nėra paprasta, bet tikrai verta, nes galėsime džiaugtis kiekviena diena, kaip Naujaisiais metais!

Su Naujaisiais metais! Su nauja laime! Dovanokite ją visiems: draugams, pažįstamiems ir šiaip praeiviams – kas dieną, kiekvieną valandą ir kiekvieną minutę. Kaip srauni upė, virstanti jūromis ir vandenynais, prasideda nuo kalno viršūnėje draugą radusio lašo, taip ir laimę nešantis džiaugsmas draugų širdyse patvinsta skaisčios šviesos vandenynais. Ir jaučia tai VISI!

Redakcija

„Biotechnologinė revoliucija neišspręs visų civilizacijos sukeltų krizės problemų. Išėjimas iš krizės susijęs su dvasine revoliucija, su naujų civilizacijos vertybių paieška“, – mano Rusijos mokslų akademijos Visuomeninių mokslų skyriaus sekretorius bei Filosofijos instituto vadovas, akademikas V.S. Stepinas.

V. Stepino kolega, amerikietis Džonas Horganas, savo knygoje „Mokslo galas“ teigia, kad antroje XX amžiaus pusėje vienintelis stimulas mokslo vystymuisi buvo šaltasis karas: „ Mokslas išrado tokius stebėtinus dalykus, kaip atominį ginklą, atominę energiją, reaktyvinius lėktuvus, radarą, kompiuterius, raketas“. Šaltajam karui pasibaigus, dingo ir stimulas „statyti kosmines stotis ir milžiniškas mašinas tiktai savo galios pademonstravimui“.

Ši bei kitos iškilių mokslininkų nuomonės pasako tai, kad mokslo krizės priežastis yra daugiau pačios mokslinės pažinimo idėjos svarbos nuopuolis, nei ekonominiai sunkumai. Technikos vystymasis šiuolaikiniam žmogui nebėra tas tikslas, kuris galėtų suteikti jo gyvenimui stimulą ir prasmę. Nemažą vaidmenį čia atlieka ir tai, kad perspektyvoje nauji moksliniai atradimai iš karto sukelia eilę neišsprendžiamų moralinio pobūdžio problemų. Akademikas V. Stepinas užsimena apie problemą, susijusią su žmogaus gyvenimo prailginimu: „Kadangi gyvenimo prailginimas pradžioje kainuos labai brangiai ir bus prieinamas tiktai turtingiesiems, gali susiformuoti viduramžių aristokratijai analogiška ilgaamžių kasta“.

Akivaizdu, kad vienintelis sprendimas, kuris galėtų civilizacijos progresą pakreipti nauja linkme, yra dvasinė raida, arba V.Stepino žodžiais sakant, „dvasinė revoliucija“. Tai leistų peržengti tradicinio mokslo, apriboto penkiais žmogaus jutimo organais, rėmus. Naujojo mokslo sritimi taps jausminės sferos vystymas, suteiksiantis galimybę stebėti ir tirti kitos realybės erdvę.

„Biologinis žmogaus proto pagrindas nėra tobulas“, – tvirtina V.Stepinas. Proto netobulumą sąlygoja tai, kad jo veikla priklauso nuo regėjimo, klausos, uoslės, skonio ir lytėjimo organų signalų. Naujų pasaulio sandaros sluoksnių suvokimui žmogui prireiks nepriklausomų nuo organizmo funkcijų jausmų ir proto.

Šiuolaikinis žmogus labai priartėjo prie naujos savo vystymosi vijos. Artimiausiu metu mums teks įsitikinti akademiko V.Stepino žodžių teisingumu: „Žmogaus protas nėra galutinis ir aukščiausios kokybės kosminės evoliucijos produktas, o tai tik tarpinė forma pereinant prie tobulesnės protingo gyvenimo pakopos“.

Kas yra mintis ir ar galima jas valdyti? Mes dažnai galvojame apie tai, apie ką nenorėtume galvoti, dažnai stengiamės pažaboti savo mintis, atsikratyti negatyvių minčių, pakeisti jų kryptį arba apkeisti į kitas. Kai negalime šito padaryti, jaučiamės esą silpni, kvaili, negalintys savęs kontroliuoti. Tai kas gi yra mintis ir ar galima jas valdyti?

Iš tikrųjų mintys neatsiranda šiaip sau iš nieko. Mintys – tai mūsų norų palydovai, tarytum atomo branduolį – norą, supantys elektronai. Jos aptarnauja ir kartu atspindi mums mūsų norus. Pirma kyla noras, o tiktai po to mintis. Būtent noras yra pirminis, minties priežastis. Mūsų mintys yra skaičiavimo, ieškojimo funkcijų produktas – ieško optimaliausio noro įgyvendinimo kelio. Norėdami tuo įsitikinti, paimkime paprasčiausią pavyzdį: jeigu man kyla noras įsigyti tam tikrą produktą, tai mintys mane informuos ką reikia rasti, ką aš turiu, ko man trūksta šio produkto įgijimui, kur yra tas produktas ir tam tikrą jo įgijimo planą.

Vadinasi, jeigu noras yra minčių pagrindas, tai norėdami keisti mintis mes turime mokėti keisti norus. Pati mano mintis noro pakeisti negali, o gali tiktai jį padidinti arba sumažinti – kuo ilgiau žmogus galvoja apie vieną ir tą patį dalyką, tuo šis noras didesnis išauga. Norus mums diktuoja aplinka. Aš negaliu užsimanyti tokio dalyko, kurio nėra, kurio nevartoja mano aplinka. Pavyzdžiui, jeigu aš gyvenčiau aplinkoje, kurioje niekas nieko nežino apie coca-colą, ir neturi ryšio su ta visuomene, kuri galėtų apie ją informuoti, tai aš niekada jos nenorėčiau. Kaip aplinka keičia mūsų mintis, mes galime ryškiau pamatyti pasirinkę dviejų skirtingų moralinių lygių aplinkas ir staigiai jas pakeisdami, t.y. pereidami iš vienos į kitą.

Valdyti mintis mes galime tiktai valdydami norus, o valdyti norus galime tiktai mokėdami keisti aplinką. Keisti nereiškia susikrauti lagaminus ir išvažiuoti į tyrus. Mūsų aplinką sudaro ne tik mūsų artimieji, kaimynai, bendradarbiai, bet ir knygos, kurias mes skaitome, filmai kuriuos mes žiūrime, įvairiausi informacijos šaltiniai ir t.t.

Taigi, norėdami pozityvių permainų gyvenime mes turime išmokti pozityviai mastyti, o norint pozityviai mastyti, turime išmokti pozityviai keisti aplinką, kuri, savo ruožtu, pozityviai keistų mus pačius . Tai yra minčių valdymo kelias, kuriame vienintelis ieškovas ir atsakovas esi tiktai tu pats.

Vincas Andriušis

Turbūt, didžioji dauguma žmonių į klausimą – „ar jūs patenkinti savo gyvenimu?“ – atsakytų neigiamai. Jau labai daug mūsų aplinkoje yra tokių dalykų, kuriuos reikia keisti, arba iš viso pašalinti iš akiračio. Netgi įtakingi žmonės nėra apsaugoti nuo nemalonumų, o eiliniai žmonės – juo labiau. Nei vienas žmogus negali likti nepriklausomas nuo savo artimųjų, visuomenės, kurioje gyvena, ar savo tautos problemų.

Daugelis sutiks su tuo, kad pasaulis nėra tobulas. Štai, jeigu gamta patikėtų jį mums perdaryti, – mes jau tikrai įvestume tvarką. Tačiau, mažai kas rimtai susimąsto apie tai, kaip iš tiesų padaryti gyvenimą geresniu. O jeigu ir susimąsto, tai pasijutę bejėgiais, nukreipia mintis link ko nors paprastesnio bei lengviau pasiekiamo. Ir plaukia toliau pasroviui, kaip ir vakar.

Norėdami ištaisyti situaciją, visų pirma nusistatykime teisingą požiūrį į realybę. Viskas, ką mes žinome apie pasaulį, visa informacija apie jį, – yra tai, ką mums transliuoja mūsų penki jutimo organai. Bet kokie žmogaus sukurti prietaisai gali tik praplėsti šio jautrumo skalę, bet negali suteikti mūsų suvokimui ką nors iš principo naujo – ką nors tokio, kas išeitų už šių penkių organų jutimo ribų.

Kitas mūsų pasaulėjautą tiesiogiai įtakojantis faktorius yra noras. Jis, tarytum filtras, atmeta tai kas nereikalinga. Jeigu žmogus ko nors nenori, tai jis ir girdėti apie tai nenorės. Ir kiek jam betvirtintum, nors tai būtų kažkas labai svarbaus, viskas praeis kiaurai ausis. Labai ryškiai tai galima matyti vaikuose, kurių galima be galo prašyti neišdykauti, netriukšmauti, nesipurvinti, – tuščias reikalas, nes čia glūdi visa jų gyvenimo esmė, ir jie nesupranta, kaip galima būtų elgtis kitaip. Kol nesuaugs…

Suaugę kažkuo panašūs į vaikus. Jie gali užsispyrę laikytis kai kurių gyvenimo principų, dažniausiai klaidingų, vien dėl to, kad taip yra patogiau, lengviau, kuria nors prasme naudingiau. Bet gyvenimas galiausiai viską sustato į savo vietas. Ir jeigu šių sustatymų pasekmėje žmogus kenčia, tai jis būna pasiruošęs kažką išgirsti, kažką pakeisti savo įpročiuose, savo pasaulio matyme. Tokia mūsų prigimtis, – kol nieko neskauda, mes neisime pas gydytoją, o stipriai suskaudus, atsiduodame net ir skalpeliui.

Taigi, norai ir tai ką jaučiame – tarpusavyje susiję. Tai reiškia, kad mes jaučiame tiktai tai, ką norime jausti, ir šių norų visumą mes vadiname pasauliu – tuo pačiu pasauliu, kuris nėra tobulas ir kurį reiktų pakeisti. Vadinasi, mums reiks kažką pakeisti savyje. Bet žmonės, kaip taisyklė, nemato reikalo ką nors keisti savyje. Tačiau, jeigu mes jau kalbame apie savo pojūčius, tai ir keisti teks save, savo norus bei įpročius. O jau šių pakeitimų dėka mes galėsime pereiti į aukštesnės kokybės pasaulio suvokimo lygmenį.

Aleksandr Gurov

Ir vėl atlieku vadinamąją socialinę apklausą. Man ypač patiko tai, kad nereikia vaikščioti gatvėmis ir įkyrėti žmonėms, pakanka interneto tinklapio paieškos laukelyje surinkti reikalingą temą, ir naršyklė kaipmat pasiūlo visą puokštę variantų. Ar  ne puikus pasirinkimas? Taigi rašau: „Kas aš?“ Ir man pateikiami tokie sakiniai: „kas aš tau“, „kas aš testas“, „kas aš filmas“ ir daug kitų, tarp jų – ir „kas yra Kate Moss vyras“. Labiausiai patiko „kas aš? kur aš?, kas šitie žmonės?“

Tai ir reikėjo įrodyti. Žmogus nori žinoti ne tik kas jis toks, kokioje terpėje gyvuoja, bet ir kokią vietą užima tarp „šitų“ žmonių.

Kodėl žodis „šitų“ kabutėse? Todėl, kad žmogui būdinga priešpastatyti save kitiems. Jam visada atrodo, kad būtent jis yra ypatingiausias, protingiausias, pats gražiausias… Arba nori toks būti…

O kai kas netgi nori užsidaryti savo dėžutėje, kad nematytų ir negirdėtų kitų. Pabandysiu sau atsakyti į klausimą „Kas aš?“ Lengva! Aš – Jelena. Man 41 metai. Esu žmona, motina, duktė, sesuo, draugė, kaimynė…

Palaukite… Pradedu painiotis… Aš žmona, nes turiu vyrą. Aš motina, nes turiu vaikų. Aš duktė ir, atitinkamai, turiu tėvus. Sesuo – broliui. Draugė savo draugėms. Kaimynė… Oi, kaimynų – debesis…

Vadinasi, aš egzistuoju tik todėl, kad yra kiti?!! O kas gi Aš? Na, tiesiog „Aš“. Be jokių „kitų“… Ieškau, knaisiojuosi savyje… Juk be kitų manęs tarsi ir nėra?..

Jeigu aš parašysiu rašinį, o skaitytojų nebus, tai kaip gi visa šita rašliava egzistuos? O jei užsigeisiu pritardama gitara gražią dainą sudainuoti – kas įvertins, kad ji graži?.. Mano akys išsiplečia… O kaipgi… kaipgi…

Štai žmonės kalba apie vienatvę… Kurgi ji, ta vienatvė, kai aplink tiek daug „šitų“, „kitų“… Net jeigu kuris nors iš jų nelabai mane myli, vis tiek tai reiškia, kad Aš esu…

Kas Aš? Kas šitie žmonės aplinkui?.. Jie egzistuoja todėl, kad esu Aš? Ar Aš esu todėl, kad egzistuoja jie?

Staiga išryškėjo vaizdas: pasaulis – tai makramė, ir visi esame surišti stipriais stipriais mazgeliais… Be manęs motyvas negali būti toks, kokį sumanė Kūrėjas… Ir be kitų gijų taip pat…

Vikipedijoje skaitau: „Medžiaga makramė pinti turi būti tvirta, vidutinio sukrumo ir lankstumo“.

Aišku. Tam, kad mūsų pasaulio motyvas būtų lygus, harmoningas, visos gijos turi būti stiprios, t. y. turėti savo vidinį tvirtumą. Sukrumas – tai (mąstau) kiekvieno gyvenimiškoji patirtis. Kiekvieną gyvenimas susuka skirtingai. „Tinkamai“ reiškia, kad, nepaisant to, kaip esi susuktas, tu išsilaikei, tapai minkštesnis, lankstesnis ir jau gali susipinti su kitais, kad taptum Vieningu motyvu…

Jei prie šio motyvo būsi netinkamai prikibęs, tai būsi nukirptas aštriomis žirklėmis, kad nedarkytum Harmonijos… Ir įpins tave Meistras į naują gaminį, kad ten „prigultum tinkamai“, priderintas prie kitų siūlelių… Esmė liks ta pati: tu – gija, pasikeis tik laikas ir vieta…

Gal neverta laukti kitos progos? Ir jau dabar, šiame kūrinyje, pasistengti surasti sąlyčio ir  bendrumo taškus tarp kitų gijų…

Kaip suteikti didesnį malonumą Meistrui, kad Jis galėtų savo Kūrinį paglostyti rūpestinga ranka ir įsitikinti jo išbaigtumu ir didingumu… Kad daugiau nie-ka-da netektų jo taisyti…

Kas aš?.. Vienišas siūlelis, gulintis savo dėželėje?.. Ar viena iš tų, kurie sudaro geriausią visų laikų paveikslą – viso pasaulio paveikslą… Su Didžiojo Meistro autografu…

Jelena Voroncova 

„Laikraščiai, rodos, nemato skirtumo tarp dviratininko kritimo ir civilizacijos žlugimo.“

Bernardas Šo

Senasis anglų naujienų apibrėžimas sako: „Naujiena – ne tai, kad šuo sukandžioja žmogų, o kad žmogus įkanda šuniui.“

Naujienų tema tampa visa tai, kas susilaukia didesnio susidomėjimo. Bet kokios smulkmenos įprasto, normalaus, puikaus komfortiško gyvenimo, kokį pastaruosius keletą dešimčių metų gyveno Vakarų pasaulis, nieko nedomino. Toks gyvenimas buvo naujiena Rytams, o drauge ir pavydo ir neapykantos objektas vienu metu.

Iš vienos pusės, naujienos akcentuoja problemas, tragedijas, katastrofas, krizę. Tai naujiena ir Vakarams, netekusiems pasitenkinimo savimi, ir visam pasauliui. Ir jeigu išvysite gerą naujieną, pavyzdžiui, apie eilinio diktatoriaus pašalinimą ar taikos derybų atnaujinimą Artimuosiuose Rytuose, vadinasi, naujienų skleidėjai įsitikinę, kad toliau kažkas vyks ne taip, kaip atrodo, ir geros naujienos neišvengiamai virs blogomis.

Iš kitos pusės, naujienos kaip žiniasklaidos dalis lyg iešmininkės pasitarnauja žmones nukreipdamos nuo tikrai labai svarbių problemų prie, pavyzdžiui, pasilinksminimų, garsių ir tylių nusikaltimų, ypač seksualinio pobūdžio, sporto naujienų ir kt.

Naujienos organizuojamos tokiu būdu, kad darytų poveikį jausmams, emocijoms. Tai daroma dėl to, kad žmogus nesigriebtų naujienų analizės. O į emocinę sferą lengva įdiegti, pasėti įvairiausio tipo baimes ir neramumus. Tuomet žmones tampa kur kas lengviau valdyti ir vesti reikiama naujienų verslo kryptimi.

Iš tikrųjų naujienos, žengdamos koja kojon su tobulėjančia technika, kiekvienam iš mūsų suteikia tų pokyčių, į kuriuos eina žmonija. Naujienos tarsi suveria karoliukus ant įvykių pokyčių siūlo, juosiančio visą žemės rutulį. Atidus naujienų gavėjas pradeda matyti kažkokią įvykių logiką, jų vystymosi kryptį ir jau gali numanyti, kad naujienų tvarka dėliojasi į kažkokį paveikslą naujo pasaulio, kuriame žmogui reikia gyventi.

Iš tikrųjų naujiena, apie kurią verta rašyti ir kalbėti, yra ta, kad pasaulis žengia į kitą realybę, keičia savo formą. Dar visai neseniai mes buvome užsiėmę „namų ūkiu“, savo šalyje turėjome visa, kas būtiniausia, o dabar niekas nieko negamina atskirai nuo viso pasaulio. Jau nebeįmanoma būti nesusijusiems su visais kitais žmonėmis. Taigi turime sukurti atitinkamą tarpusavio santykių sistemą – juk kiekvieno žmogaus gerovė ir pasaulis priklauso vienas nuo kito.

Esame pripratinti matyti tai, ką žmogus daro su gamta ir vienas su kitu. Tai jau nėra naujiena. Tai, ką gamta daro su žmogumi, iš tikrųjų yra naujiena. Gamta valdingai „nusprendė“ tarp žmonių nutraukti santykius, kurie grįsti vienas kito išnaudojimu dėl asmeninės naudos, pasitenkinimu, gamta jau draudžia egoizmą kaip blogį, kuris palenkė žmoniją, pavergė ją.

Artimiausioje ateityje mūsų laukia žmogaus darbo su pačiu savimi pradžia, atsisakant mums įprastos minties, kad kažkokios naujos technologijos sukūrimas pakeis pasaulį. Pasaulis palaipsniui įgauna į bendrą supratimą, kiek visi esame susaistyti artėjančių pasaulinių problemų.

Pagalvokime: žmogus visada keitėsi, vystėsi ir keitė jį supantį pasaulį, gamtą. Dabar vyksta judėjimas į priešingą pusę – aplinka verčia mus keistis pagal ją. Ši naujiena yra pati vertingiausia iš visų egoistinio pasaulio naujienų. Ir bet kokie finansinių, ekonominių, socialinių, politinių, ekologinių sričių pranešimai pabrėžia išorinius šių pokyčių ženklus.

Tampa akivaizdu, kad mokslai, kuriuos sukūrėme gamtai pavergti, nebegali daugiau būti naudingi. Geriausi mokslo atstovai dar gali nustatyti pasaulio krizinės būsenos dėsningumus ir rasti problemų priežastis, bet susilaiko nuo patarimų, ką daryti. Ir mums teks atrasti tokį mokslą, kuris suteiktų mums žinių, kaip neskausmingai pasikeisti ir tapti panašiems į gamtą.

Dabar atėjo ne unikalių, talentingų asmenybių, o ypatingų žmonių laikas. Tie žmonės turės bendrą norą kuo daugiau duoti pasauliui, juos vienys davimo artimam idėja, pasaulio suvienijimo idėja.

Naujienų apie tai dar labai mažai, bet jos pasaulyje jau aptarinėjamos. Ir todėl manantieji, kad pasauliui nėra, kur eiti, išskyrus šio pokyčio link, jau yra žinių skleidėjai. Ir pasaulio tendencija vystytis šia kryptimi palaipsniui pradeda užpildyti naujienų eilutes. Keičiantieji pasaulį kuria naujienas.

Vladas Rutus

Mes sakome „protingas žmogus“. Ką reiškia „protingas“, ir ką reiškia „žmogus“? Norint tai išsiaiškinti, siūlau skaitytojams savo nuomonę šia tema kurį laiką palikti nuošalyje ir sekti mano mintį, o po to daryti išvadas. Mes dažnai save lyginame su gyvūnais, ir ne atsitiktinai, mes  iš tiesų turime daug ką bendro. Pavyzdžiui, mes gimstame, apsirūpiname maistu, gimdome palikuonis. Yra ir skirtumas: gamta mums suteikė protą.

Kaip gi mes protu naudojamės. Šiandieninė situacija mums akivaizdžiai parodo, kad ne pačiu geriausiu būdu. Negavę proto, mes liktumėme gyvūno lygmenyje, o jį gavę, mes turime išmokti teisingai juo naudotis. Gavęs protą, žmogus vystėsi kaip mažas vaikas, dažnai darydamas kančias keliančias klaidas. Tai neišvengiamas, mažo būvio vystymosi link didelio, kelias, kai klysdami, krisdami, užsigaudami ir vėl pakildami, mes augame ir įgyjame gyvenimiškos patirties. Aš pasakyčiau, kad „protingo žmogaus“ statusą mes gavome avansu, kurį visi dar turime pasiekti.

„Žmogus“ hebrajų kalboje reiškia „Adam“ (Adomas). Žodis Adam kilęs nuo žodžio „domė“, kuris reiškia „panašus“, – panašus į tą aukščiausią valdančiąją gamtos jėgą, kuri jį sutvėrė. Žmogus – tai ne būtybė, kuri moka vaikščioti ant dviejų kojų, galvoti ir kalbėti, o šios būtybės savybė, kuri turi pasireikšti jame, prilygus savo Sutvėrėjui. Žmogus vadinsis žmogumi tada, kai prilygs jį sutvėrusiai jėgai.

Mokslininkai, tirdami žmogaus galvos smegenis, gavo stebėtinus rezultatus, parodančius, kad žmogus iš visos smegenų apimties gyvenime panaudoja ne daugiau kaip 6% . Tai nepriklauso nuo protinių žmogaus gebėjimų, nuo to, ar tu būsi neišsilavinusiu kiemsargiu, ar profesoriumi mokslinių tyrimų institute. Į tai, kodėl iš 100% smegenų mes panaudojame tikai mažą jų dalelę, mokslininkai neturi atsakymo. Čia nėra jokios gamtos klaidos, o žmogus tiesiog dar nepradėjo naudotis likusia savo smegenų dalimi. Aš manau, kad tai pasako, jog mūsų laukia užduotis, pareikalausianti iš mūsų įjungti visus 100%  mūsų proto, bet kas tai per užduotis, mes dar nežinome.

O gal būt šis rezervas mums yra duotas tam, kad mes galėtume suvokti mus sutvėrusią gamtos jėgą, ir jos pažinimui mūsų protui teks atlikti milžinišką darbą. Juk mums teks pažinti mūsų Sutvėrėją, o pažinus, pakeisti savo prigimtį taip, kad galėtume prilygti jam, nes mūsų prigimtis yra jam priešinga. Aš kalbu apie egoizmą, kurį mums reikia ištaisyti. Mūsų egoistinei raidai pakako 6%, o jo ištaisymui mums reikia įjungti visą proto galią.

Nuspėdamas klausimą, atsakau: jeigu mes iš karto būtume sutverti idealiais, tai būtume kaip gyvūnai, turintys pilną instinktų rinkinį, arba kaip robotai su juose įdiegta programa. Todėl egoizmas ir protas yra mums reikalingi tam, kad galėtume tapti žmonėmis. Ir tada žmogus iš tiesų bus vertas „Žmogaus“ vardo.

Boris Eljasov

Pagal Tarptautinės darbo organizacijos (TDO) surinktus duomenis, nuo krizės pradžios bedarbių pasaulyje padaugėjo 20-čia milijonų. Ir dar apie 5-ki milijonai žmonių gali prarasti darbą artimiausiu metu.

Šiuo metu bedarbystė tampa vis didesne problema. Darbo neturintis žmogus nesijaučia pilnaverčiu visuomenės nariu, net jeigu visuomenė, įvairių socialinės pagalbos sistemų keliais, jį materialiai remia. Visų pirma, tokia parama visada minimali, o antra – „vien duona sotus nebūsi“. Žmogui būtina jaustis reikalingam. Žmogus, kuris nesijaučia esąs reikalingas, gali nusiristi iki narkotikų ir nusikaltimų, depresijos ir savižudybės.

Paskaičiuota, kad būtiniausių žmogaus gyvenimui prekių gamyboje dirba vos keli procentai Žemės planetos gyventojų. Ką gi veikia visi likusieji? Kiti užsiėmę prabangos prekių kūrimu, dirba pramogų industrijoje ir pan. Visa tai gerai, bet dabar vykstančio gamybos ir prekybos nuosmukio sąlygomis, visų nebūtinų veiklos sričių paklausa vis mažės. Todėl bedarbystės augimas – ilgalaikė perspektyva visoms šalims. Todėl mums reikia iš anksto išsiugdyti teisingą požiūrį į darbą, užimtumą ir materialių gėrybių paskirstymą.

Turintys darbą ir nenorintys jo prarasti, darbuojasi be išeiginių ir atostogų. Neturintys darbo – yra beprotiškoje padėtyje. Matyt, mums teks dalintis darbu tarpusavyje. Reikia trumpinti darbo dieną ir taip aprūpinti darbu tuos, kurie jo neturi. Įmonių savininkams tai neapsimokėtų ir keltų daug rūpesčių, bet tai padėtų suamžinti socialinę įtampą.

Daugeliui iš mūsų reikia vienokios ar kitokios pagalbos. Senyvo amžiaus žmonėms, ligoniams, prie sociumo neprisitaikiusiems žmonėms, ir pan. Bedarbius galima įtraukti į socialinės pagalbos veiklą. Tai padėtų suvienyti ir sustiprinti mūsų visuomenę ir prideramai išgyventi sunkius laikus.

Konkurencija ieškant darbo daro mus varžovais ir sustiprina negatyvius žmonių tarpusavio santykius. Ši, iš pirmo žvilgsnio atrodanti „technine“, problema liudija apie stipriai pašlijusius žmonių tarpusavio santykius. Būtent žmonių tarpusavio santykių plokštumoje reikia ieškoti priežasties, ir daugelio socialinių problemų sprendimo. Bedarbystė – tai tik vienas iš atvejų.

Michail Aršavskij

Būti mokytoju tai pati atsakingiausia veiklos sritis iš tų, kurios iš viso šiandien egzistuoja. Netgi gydytojo, kuris, atrodytų, gali išgelbėti žmogaus gyvybę, profesija ne tokia atsakinga. Juk gydytojas gydo kūną, tačiau ne nuo kūno žmogus priklauso.

Vaikas, užaugęs gamtoje, ne daug kuo skiriasi nuo gyvūnų. Čia turime daug pavyzdžių. Žmogų formuoja visuomenė. Visų ankstesnių kartų sukaupta žmonijos patirtis vaikui perduodama per tėvus ir mokytojus, ir, tiktai šią patirtį įsisavinusį, jį galima laikyti žmogumi. Būtent todėl mokytojo darbas yra toks svarbus , jis dalyvauja žmogaus formavime – to žmogaus, kuris gyvens rytoj. Mokytojai formuoja mūsų ateitį.

Mokytojo darbas nelengvas, ir pati didžiausia jo problema – tai vaikai. Šiuolaikinių vaikų nebeįmanoma suvaldyti. Mes nerandame su jais bendros kalbos. Jie mūsų tarytum negirdi arba nesupranta. Arba tai mes nesuprantame jų. Tačiau, vienaip ar kitaip, mes prarandame ateinančią kartą. Šiuolaikinės švietimo sistemos krizė nėra vienos šalies problema, tai bendra situacija.

Visuomeninės moralės ignoravimas, prievarta ir vandalizmas, seksualinis ištvirkimas ir narkomanija, depresija ir savižudybė – visa tai tapo šiuolaikinio jaunimo realybe, ne išimtinu atveju, kaip tai buvo mūsų laikais, bet masiniu reiškiniu.

Šiuolaikiniai vaikai, lankantys mokyklą, absoliučiai neatitinka mūsų normalių vaikų įsivaizdavimo. Kreipdamiesi į jų protą bei jausmus, mes badome juos įtakoti tiek bizūnu, tiek meduoliu, tačiau nesulaukiame norimos reakcijos. Mes kalbame apie dėmesio trūkumą, hiperaktyvumą, kultūros nebuvimą, tačiau ne čia šuo pakastas. Jie tiesiog kitokie.

Jie ne tokie kaip mes. Jeigu mes troškome greičiau užaugti, tapti lakūnais, gydytojais, padaryti karjerą, praturtėti, išgarsėti, tai jiems visa tai neįdomu. Iš pirmo žvilgsnio žiūrint, jiems niekas neįdomu – tiktai paprastos pramogos, nereikalaujančios didelių pastangų. Jie visa galva pasineria į virtualią realybę arba randa begalią būdų apkvaišinti save, pradedant kurtinančia muzika ir baigiant sunkiais narkotikais.

Bet tai ne jų kaltė, tai jų bėda. Šiuolaikiniai vaikai – tai tuštumos vaikai. Tos tuštumos, kurią priėjo šiuolaikinė civilizacija, nusivylusi savo idealais. Vyresnės kartos pavyzdys jų neįkvepia. Matydami, kad nei karjera, nei turtas, nei šeima nepadarė jų laimingais, jie nenori į tai lįsti. O jei ne į tai, tai kur?

Dėl ko stengtis? O toliau – dėl ko gyventi? Yra žinoma, kad 5-6 metų vaikai pradeda bijoti mirties. Dažniausiai tai praeina, pasimiršta, vaikiškas entuziazmas ir energija nuplauna niūrias mintis. Tačiau paskutiniu metu vis labiau plinta vaikiška depresija, kuri prasideda nuo 5-6 metų amžiaus.

Gyvenimo prasmės klausimas, kurį mums pavykdavo sėkmingai nuvyti šalin, neduoda ramybės mūsų vaikams. Jie nesuvokia jo tokioje formoje, tačiau jų nesusikaupimas, pozityvios motyvacijos nebuvimas, apatija viskam, ką mes jiems siūlome, kyla būtent iš šios, graužiančios juos iš vidaus, vidinės tuštumos.

O mes nežinome, ką jiems atsakyti. Nesuprantame, ko jie nori. Mes buvome ne tokie. Vieni iš mūsų siekė tapti bankininkais ir valdininkais, norėdami susižerti pinigų ir gerovės, visuomenėje priimtu būdu, o kiti nuėjo į kriminalinį pasaulį, taip pat prisigrobti pinigų ir gerovės, bet tiesesniu keliu. O šiuolaikinių vaikų poreikių kokybė visiškai kita, – žymiai aukštesnė. Jiems yra būtina suprasti, kam jie gyvena.

Yra pasakyta „auklėk vaiką jo kelyje“. Mes nesuderinam švietimo, lavinimo su naujaja karta, ir jie nenori to, ką mes jiems siūlome. Ignoruoja mūsų rūpestį, atsisako mūsų kultūros, mūsų vertybių ir netgi paties gyvenimo. Ko vertos yra internete palitusios pokalbių svetainės, skirtos savižudybei, – svetainės, kuriose dalyvauja tūkstančiai paauglių. Visa tai mūsų nesugebėjimo suteikti jiems tinkamo lavinimo pasekmė.

Ir jeigu mes jo nesurasime, jie mūsų akyse tiesog „sprogs“, taps narkomanais arba visokio plauko gaujų nariais, propaguojančiais brutualią jėgą, smurtą ir terorą – neapykantą be priežasties, nes jų energija neranda pozityvios realizacijos.

Ką daryti? Mums reikia pamatyti pasaulį jų akimis, suprasti jų alternatyvią kultūrą ir išmokti kalbėti jų kalba. Dabar mes vaikus auklėjame sau, t.y. primetame jiems tik mums suprantamą būdą, bet kaip sakė garsus lenkų rašytojas ir gydytojas, Janušas Korčiakas: „Viskas, ko pasiekiu dresiruodamas, spausdamas, priversdamas – yra netvirta, neteisinga ir nepatikima“.

Archeologinės iškasenos įrodo, jog maždaug prieš tris su puse milijardų metų žemėje egzistavo tam tikros gyvybės formos. Gali būti, jog tai įvyko praėjus 500 milijonų metų po to, kai žemė sukietėjo ir atvėso tiek, kad galėtų joje pradėti vystytis gyvybė.

Iš pradžių biologinės evoliucijos procesas vyko labai lėtai. Pačių primityviausių ląstelių evoliucionavimas iki daugialąsčių organizmų truko du su puse milijardų metų, o žuvų bei roplių evoliucionavimas iki žinduolių – dar milijardą. Bet vėliau, matyt, evoliucija paspartėjo. Apie šimtą milijonų metų pakako patiems pirmiesiems žinduoliams evoliucionuoti iki mūsų. Priežastis čia ta, kad žuvis turi daugumą žmogui bei žinduoliams svarbių organų. Viskas, kas buvo reikalinga – ankstyvųjų žinduolių, tokių kaip lemūrai, evoliucionavimui iki žmonių  – buvo tam tikras tikslus suderinamumas.

Žmogaus DNR sudaro maždaug trys milijardai nukleino rūgščių. Tačiau, didžioji dalis informacijos, užkoduotos šioje sekoje, yra šalutinė, arba neaktyvi. Jeigu taip, tai tikėtina, kad bendrą informacijos, esančios mūsų genuose, apimtį sudaro šimtai milijonų bitų. Vienas bitas informacijos, tai atsakymas į klausimą  – taip arba ne. Pavyzdžiui, romanas minkštais viršeliais gali talpinti du milijonus bitų informacijos. Tokiu atveju žmogus atitinka 50 „Mills & Boon” romanų. Didžiosios nacionalinės bibliotekos gali talpinti apie penkis milijonus knygų, arba apie dešimt trilijonų bitų. Vadinasi, bibliotekos knygose esančios informacijos apimtis yra šimtą tūkstančių kartų didesnė nei DNR.

Dar svarbesnis faktas yra tas, kad knygose esanti informacija gali būti pakeista ir atnaujinta žymiai sparčiau. Evoliucionavimui iš beždžionės, mums reikėjo kelių milijonų metų. Tikėtina, jog šio laiko bėgyje mūsų DNR esanti reikalinga informacija pakito tiktai keliais milijonais bitų. Tokiu atveju, žmogaus organizme vykstančios biologinės evoliucijos greitis yra maždaug 1 bitas per metus. O, pavyzdžiui, anglų kalba kiekvienais metais yra išspausdinama maždaug 50 000 naujų knygų, talpinančių šimtus milijardų bitų informacijos. Žinoma, didžioji šios informacijos dalis yra šiukšlės ir niekam netinkama. Bet, nežiūrint į tai, lygmuo, kuriame galima naudingą informaciją pagausinti, yra milijonus, jei ne milijardus, kartų aukščiau nei DNR.

Tai reiškia, kad mes įžengėme į naują evoliucijos fazę. Iš pradžių evoliucija vyko „atsitiktinų“ mutacijų natūralios atrankos keliu. Tai – Darvino periodas, kuris tęsėsi maždaug tris su puse milijardų metų ir sutvėrė mus, esybes, kurios išvystė tinkamą informacijos pasikeitimui kalbą. Tačiau, apytiksliai, paskutinių dešimties tūkstančių metų bėgyje mes esame periode, kurį galima būtų pavadinti išorine laida. Kitoms kartoms DNR keliu perduodama informacija šio periodo metu iš esmės nepasikeitė. Tačiau išoriniai įrašai knygose, bei kitose ilgalaikio saugojimo formose, gerokai išaugo.

Kai kurie žmonės evoliucijos terminą vartoja tiktai vidinės, genetiškai perduodamos informacijos atžvilgiu, ir nesutinka jį taikyti išorinei informacijai. Bet aš manau, jog tai per daug ribotas požiūris. Mes – daugiau nei vien tiktai genai. Mes gal būt nesame stipresni ar žymiai protingesni už savo protėvius, urvinius žmones, bet tai, kuo mes nuo jų skiriamės – yra žinios, mūsų sukauptos per paskutinius dešimt tūkstančių metų, o ypatingai, paskutinius tris šimtmečius. Aš manau, jog mes visiškai pagrįstai galime priimti platesnį požiūrį, ir išoriniu keliu perduodamą informaciją, kaip ir DNR, priskirti žmonijos evoliucijai.

Evoliucinė laiko skalė, išorinės laidos periodo metu – tai informacijos sukaupimo laiko skalė. Anksčiau ją sudarydavo šimtai ir netgi tūkstančiai metų. Tačiau dabar ši laiko skalė susispaudė maždaug iki 50 metų ir mažiau. Iš kitos pusės, smegenys, kurių pagalba mes šią informaciją apdorojame, evoliucionavo tiktai pagal Darvino laiko skalę, trunkančią šimtus tūkstančių metų. Tai jau sukelia problemų. XVIII a. buvo tvirtinama, jog buvo vienas žmogus, kuris perskaitė visas parašytas knygas. Tačiau šiandien, jei skaitysite po vieną knygą į dieną, tai tam, kad perskaityti visas Nacionalinėje bibliotekoje esančias knygas, jums reikėtų maždaug 15 000 metų. Per tą laiką jų būtų prirašyta dar daugiau.

Tai reiškia, jog vienas žmogus negali įsisavinti daugiau, nei mažytės žmonijos žinių dalies. Žmonės turi specializuotis vis siauresnėse veiklos srityse. Greičiausiai, ateityje tai gali tapti vienu pagrindiniu apribojimu. Mes, žinoma, nebegalime atlaikyti eksponentinio žinių augimo, vykusio per paskutinius 300 metų. Ir dar didesnė kliūtis yra tai, kad mes po senovei priklausomi nuo instinktų, bendrai paėmus, agresyvaus impulso, su kuriuo gyvenome ir urvinio žmogaus laikais.

Kitų vyrų žudymu, jų moterų paėmimo į nelaisvę bei produktų užgrobimo forma pasireiškianti agresija, turi tam tikrą pranašumą išgyvenimo atžvilgiu iki šių laikų. Tačiau dabar tai gali sunaikinti visą žmonijos giminę, bei didžiąją dalį kitų gyvybės formų Žemėje. Atominis karas, iki šiol yra tiesioginis pavojus Nr.1, bet yra ir kitų, tokių, kaip genetiškai modifikuotų virusų plitimas. Arba nestabiliu tampantis šiltnamio efektas.

Mes neturime laiko laukti Darvino Evoliucijos, kuri mus padarytų protingesniais ir geresniais. Šiandien mes žengiame į naują etapą, kurį galima pavadinti projektuojama evoliucija – jos metu mes turime galimybę pakeisti ir pagerinti mūsų DNR. Šiuo metu egzistuoja projektas, skirtas visos žmogaus DNR vystymosi sekos žemėlapiui sudaryti. Jis kainuos keletą milijardų dolerių, tačiau, palyginus su jo reikšme – tai pigiau grybų.

Vos tik mes perskaitysime gyvenimo knygą, mumyse prasidės išsitaisymo procesai. Pradžioje šie pasikeitimai apsiribos tokių genetinių defektų remontu, kaip cistinė fibrozė (liga, kurią sukelia genų mutacija) arba raumenų distrofija. Juos kontroliuoja vienas genas ir todėl labai lengvai surandamas bei ištaisomas. Kitas savybes, tokias kaip intelektas, matyt, kontroliuoja didesnis genų skaičius. Juos bus sunkiau surasti ir atsekti jų tarpusavio santykius. Tačiau, aš esu tikras, kad kito šimtmečio bėgyje, žmonės išsiaiškins kaip pakeisti ne tik intelektą, bet ir tokius instinktus, kaip agresija.

Įstatymai bus priimti remiantis genų inžinerija. Atsiradus tokiems super-žmonėms, prasidės didžiulės politinės problemos su tais, kurie nenorės sąmoningai tobulėti ir dėl to negalės konkuruoti. Tikėtina, jog jie arba išmirs, arba taps mažareikšmiais. Jų vietą užims savarankiškai save projektuojančių žmonių rasė, tobulinančių save vis didesniu greičiu.

Jeigu šioms lenktynėms pavyks persitvarkyti taip, kad sumažėtų arba iš viso išnyktų susinaikinimo pavojus, tai galimas dalykas, kad rasė paplis bei kolonizuos kitas planetas ir žvaigždes.

Gleb Zinovjev