Jeigu jūs rodote vaikui pavyzdį, jis pasiima jį į gyvenimą, būdamas tikras, kad taip ir reikia daryti.

„Noriu būti kaubojumi!“, „Norėčiau tapti piratu!“. Jis prisižiūrėjo panašių pavyzdžių – tai ko gi čia stebėtis dėl tokio keisto „karjeros“ pasirinkimo?

Todėl teisingo metodo esmė – duoti vaikui tik teigiamus pavyzdžius. Juos matydamas jis norės juos atitikti.

Dar neseniai rūpinomės tuo, kad vaikai gautų teigiamų pavyzdžių iš kino filmų, televizijos laidų, iš knygų, ar prieš miegą skaitomų pasakų. Bet egoizmas nestovi vietoje, ir iškraipymų kas dieną atsiranda vis daugiau.

Šiuo metu žiniasklaida tapo auklėjimo instrumentu, o jų pagrindinis kriterijus – reitingai.

Iš knygos – „Žmogus – mažas pasaulis“

Įvyko 6.1 balo žemės drebėjimas netoli Balio salos pakrantės – populiarios turistinės vietos, informuoja Xinhua agentūra. Sužeistųjų žmonių kiekis pasiekė 50, tarp kurių – vienas užsienio turistas. Žemės drebėjimo epicentras buvo nutolęs 100 km atstumu į pietvakarius nuo salos, 6,1 km gylyje. Cunamio grėsmės nėra, informuoja sinoptikai.

Po dviejų dienų prasidėjo panika kitoje turistų pamėgtoje vietoje – Tailande. Sekmadienio, spalio 16 d., duomenimis potvynio rezultatas: jau žinoma ne mažiau nei 300 žuvusiųjų. Valdžia, sunerimusi dėl vandens lygio pakilimo Bangoko apylinkėse, imasi priemonių vandens nuvedimui iš miesto miegamųjų rajonų sudėtinga kanalų ir požeminių tunelių sistema.

Poilsio dienomis, ypatingų situacijų Kanarų salose ministras paskelbė apie ugnikalnio Jerro padidintą pavojingumo laipsnį iki maksimalios atžymos, tęsia svetainė novoteka.ru. Ugnikalnis yra 2 400 metrų atstumu nuo El Jerro salos, 150 metrų gylyje. Dėl ugnikalnio aktyvumo jūroje atsirado dėmė, susidedanti iš ugnikalnio teršalų, daugiausia – sieros junginių, pavojingų florai ir faunai, o taip pat magmos ir pelenų, trukdančių variklių darbui. Toksinės medžiagos jau pasiekė salas ir juda vandenyno link. Ispanijos valdžia uždarė oro erdvę, uždraustos išvykos į jūrą.

Mokslininkai įspėja: auga stichinių nelaimių kiekis ir stiprumas.

Redakcija

Žiniasklaidoje pasirodė sensacinga informacija, kad „mokslininkai“ iš Pasaulio sveikatos organizacijos pripažino meilę liga ir priskyrė jai savo „mokslinį“ tarptautinį kodą F63.9. Tikri neišmanėliai, pažeminę meilę!

Meilė prilyginta alkoholizmui, lošimui, toksikomanijai ir kleptomanijai. Meilė priskirta prie psichinių sutrikimų, įžvelgiant „nukrypimą nuo sveikų įpročių ir potraukių normos“. Manoma, kad paprastų gyvūno poreikių rinkinys (pavyzdžiui, asilo) yra pakankama norma sveikam žmogui. Ačiū Dievui, kad, užrašę ant popieriaus skaičių kodą, „mokslininkai“ nežino, kaip „žmones-asilus“ gydyti nuo meilės.

„Kai kalba žmogus su mantija ir kepure, visokie niekai tampa mokytumu, o visokios kvailystės – protinga kalba.“ Taip teigė XVII amžiaus prancūzų komediantas, reformatorius, mąstytojas Moljeras (Žanas Batistas Poklenas).

Ką gali sveikai mąstantys žmonės atsakyti į tokį „mokslininkų“ pranešimą? Galbūt tik siekiant apsiginti nuo tokių gudruolių įkurti Sveiko proto pasaulinę visuomeninę organizaciją.

Į ją gali įstoti visi norintieji. Vienintelis atrankos kriterijus – sveikas protas.

Įsivaizduokite, kad jūs atsitiktinai atvykstate į kažkokį miestą „N“ ir pamatote, kad jo gyventojai išsigimė į piktus, kuprotus, kreivakojus bjaurius nykštukus. Pamatę jus, sveiką, gražų, atletišką, jie pripažįsta jus neatitinkantį jų normos (jūs nepanašus į juos). Taigi jūs jiems atrodote ligotas.

Jūs nusijuoksite, pasakysite: „Tai pasaka, to negali būti!“ Ir suklysite! Pirmuosius žingsnius čia jau žengė „mokslininkai“ iš Pasaulinės sveikatos organizacijos.

Fizinį palikuonių išsigimimą lemia tėvų moralės išsigimimas!

Neišmanėliai, pradėdami svarstyti apie meilę, nesupranta jos esmės gilumo ir gyvybiškos svarbos žmogui.

Meilė žmogaus gyvenime įvairiapusė! Yra sutuoktinių meilė, meilė vaikams, tėvams, žmogui, gamtai, pasauliui, gyvenimui ir taip toliau. O draugystė – tai irgi tam tikro pobūdžio meilė.

Meilė yra labai stiprus jausmas, lydintis žmogų visą jo gyvenimą. Tik morališkai nesubrendę ir tamsūs žmonės nepažįsta meilės jausmo. Meilė duota ne kiekvienam, meilė panaši į talentą.

Meilė atlieka labai svarbią misiją žmogaus gyvenime (ir ne tik žmogaus, bet ir išsivysčiusių gyvūnų). Meilė intuityviai ir išmoningai parenka sutuoktinių poras vaikams gimdyti. Vienas kitą mylintiems tėvams gimsta mylimi vaikai.

Tėvų meilė vaikams yra garantija: gyvūnams tai išlikimo pagrindas, o žmonėms – fizinės ir moralinės sveikatos garantija.

Meilė atlieka kitą, svarbią žmogaus ir išsivysčiusių gyvų organizmų prigimtinę funkciją, kurios dar nežino „mokslininkai“. Meilė  – genų informaciją, gyvenimo programą reguliuojantis mechanizmas. Kaip tai vyksta? Meilė – labai stiprus jausmas, užpildantis genetinę organizmo atmintį gera, vertinga, sveika gyvenimui informacija. Pagal genetinę tėvų atmintį ląstelių lygyje formuojasi naujas, dar negimęs organizmas.

Visiškai nieko nežinodami apie genus ir vystymąsi, žmonės tuo naudojosi dar senovėje prijaukindami gyvūnus (šunis, kates, arklius, avis, karves ir t. t.).  Žmogus, vadovaudamasis sveiku protu, iš laukinės kaimenės išsirinkdavo draugiškai nusiteikusius gyvūnus. Atrinkti gyvūnai atsivesdavo gerų, žmonių atžvilgiu teigiamai nusiteikusių palikuonių. Šiais laikais atsitinka ir priešingai: stebėdami agresyviųjų veislių šunis, žmonės pradėjo juos kryžminti ir išvedė žiaurias kovines veisles. Tai pavyzdys, kai žinios naudojamos žalingai. Žinoma daugybė atvejų, kai išvesti pikti šunys apkandžiojo vaikus, žmones ir užpuolė pačius neišmintingus šeimininkus.

Bet grįžkime prie žmonių. Niekas (kol kas) per prievartą žmonių nekryžmina, žvėrių iš jų nedaro. Vienas kitą mylintiems tėvams išauga geri, fiziškai ir morališkai sveiki vaikai. Tėvai, pripildyti meilės, platina savo teigiamus jausmus per genetinę vaikų atmintį. O nemylintiems, piktai nusiteikusiems tėvams, kurių sąmonėje (o per sąmonę  – į genetinę atmintį) yra griovimas, išauga fiziškai sergantys vaikai „mutantai“. Moraliniai genetinės informacijos pažeidimai dėl piktų tėvų fizinėje plotmėje išvirsta į sergančius, morališkai išsigimusius palikuonis. Tokiu būdu meilė, formuodama moralę, turi tiesioginį ryšį su fizine žmogaus būkle ir sveikata. Meilė – tai sveikatos programa!

Kai meilė žmonių visuomenėje bus sunaikinta, tada miestai prisipildys piktų „mokslininkų“ – nevykėlių, nykštukų – išsigimėlių, kurie nuo meilės gydys morališkai sveikus žmones. Po to jie kaip pikti šunys ims graužti ir vienas kitą. Juk meilės žmonėse nebebus, ji bus „išgydyta“!

Meilė yra pats veiksmingiausias vaistas morališkai nesubrendusiai ir neišsivysčiusiai sielai ištaisyti. Meilė paskatina žmogų mąstyti, vengti egoistiško elgesio, ištaisyti moralines klaidas, keistis į gera. Meilė sujungia du, šimtus tūkstančių, milijonus, visus žemės gyventojus į vieną gyvą, sveiką organizmą. Meilė – kelias į tobulumą, tiesą ir praregėjimą!

Vladimir Garmatiuk

Žmogus pradėjęs stebėti gamtoje egzistuojančius gyvus organizmus pastebėjo, kad tarp jų egzistuoja tam tikra hierarchija. Matydamas tai, jis suskirstė visas gyvybės formas į tam tikrus lygmenis pagal jų išsivystymą. Būtent toks gyvų sistemų klasifikavimas žmogui leido įžvelgti gamtoje vykstantį evoliucijos procesą, tuo pačiu sukeldamas vieną iš didžiausių šio proceso mįslių.

Geriau įsigilinus į Č. Darvino evoliucijos teoriją galima teigti, kad evoliucija – tai chaotiškas ieškojimas to varianto, kuris tik tuo momentu atrodo geriausias ir tik toks variantas yra atrenkamas tolimesniam vystymuisi. Toliau iš keleto susidariusių modifikacijų vyksta atranka to varianto, kuris geriausiai atitinka tuo metu esančias sąlygas ir t.t. Kitaip tariant evoliucija pagal Darviną – tai variantų ieškojimas be iš anksto susikurto tikslo (ieškojimas tamsoje). Todėl evoliucija pagal šią teoriją neatsižvelgia į tokią formuluotę kaip „veiksmų planas pagal iš anksto susikurtą tikslą“. Remiantis vien tik šia teorija mums iš karto kyla klausimas, kodėl vyksta geriausių variantų atranka ir kodėl viskas negalėjo likti tokiame pačiame lygyje kaip ir prasidėjo? Turbūt visai nesunkiai rasime atsakymą, kad atranka vyksta dėl besikeičiančių aplinkos sąlygų, didėjančios konkurencijos ir t.t., kitaip tariant kuo sudėtingesnės sąlygos tuo geresnis ir tobulesnis variantas yra atrenkamas. Tačiau čia ir vėl kyla klausimai, kodėl visi gyvi kūriniai savo tobulesnę formą ir aukštesnį išsivystymo lygį gali pasiekti vien tik įtakojami vis sudėtingesnių sąlygų? Nejaugi vienintelis evoliucijos proceso „variklis“ ir kelias į tobulesnį išsivystymo lygmenį yra paremtas vis stipresniais smūgiais, kurių gyvi kūriniai negalėdami iškęsti bus priversti toliau vystytis? Nejau toks sutvėrimas kaip žmogus tėra tik atsitiktinis variantas, kuris šiuo momentu geriausiai atitinka susidariusias sąlygas ir laukiantis kito „smūgio“, kuris jį privers toliau evoliucionuoti?

Kitas Darvino teorijos rėmėjas ir natūralios atrankos teorijos autorius A.R. Volesas (A.R. Wallace 1889m.), taip pat teigė, kad būsimoms kartoms atrenkami tik tie individai, kuriuose pasireiškia tokios savybės, kurios jiems suteikia pranašumą kitų individų atžvilgiu. Tačiau šis autorius tvirtino ir tai, kad visą evoliucijos procesą pradėjo ir tokia kryptimi nukreipė ne kas kita kaip protinga aukštesnė jėga. Kaip pavyzdį būtų galima palyginti žmogų auginantį ir veisiantį naminius gyvūnus bei augalus, kurių vystymąsi žmogus gali nukreipti jam reikalinga kryptimi. Panašiai ir aukštesnė jėga, įtakojo gyvų formų vystymąsi nuo žemiausios iki aukščiausios evoliucijos pakopos, nusprendusi neatskleisti savo tikslų. Remiantis tuo galima padaryti išvadą, kad visi sunkumai, kuriuos žmonija patyrė per savo vystymosi laikotarpį buvo skirta tik tam, kad žmogus išsivystytų iki tokio lygio. Bet šioje vietoje ir vėl kyla klausimas, kodėl ši jėga arba pati gamta mus verčia ir toliau vystytis, tokiu sunkiu keliu? ir koks viso to tikslas? Juk, jeigu mes jau būtume tobuli, tuomet mūsų nebevargintų tokios žmonijos problemos, kurios yra mums priešakyje, mes žinotume iš kur jos kyla ir kaip jas išspręsti. Kodėl visa žmonija atsidūrė tokioje padėtyje, kuomet atrodo, kad visa gamta yra nusiteikusi prieš ją, ketinanti jai suduoti skausmingą smūgį, kuris tik per dideles kančias privers žmogų pereiti į aukštesnį išsivystymo lygmenį.

Jeigu mes suvoktume, kad pati gamta mus vysto pagal labai logišką ir tikslų planą tuomet mes suprastumėm, kad žmonijos vystymosi procesas dar neužbaigtas ir kad atėjo laikas susimąstyti, kokia bus jo tolimesnė kryptis.

Kitu atveju pati gamta mus užklups visomis nelaimėmis, kurios mums jau yra paruoštos ir visa tai nesibaigs tol kol mes patys nesuprasime, kad turime pasikeisti. „Pasikeisti“ – reiškia siekti pusiausvyros su mus supančia aplinka, pakeisti savo požiūrį į visuomenę. Tai reiškia, kad visi norai, visos mintys ir visi žmogaus ketinimai turi atitikti visos žmonijos norus ir mintis, tik tuomet visos žmonijos tikslas taps kiekvieno žmogaus tikslu. Tokią pusiausvyrą anksčiau ar vėliau privalės pasiekti kiekvienas gyvas sutvėrimas nesvarbu kokiame išsivystymo lygmenyje jis yra, ne išimtis ir žmogus. Tačiau žmogus yra vienintelis organizmas, kuris gali suvokti kur link ir kokiu tikslu jį veda gamta. Todėl tik žmogus gali pasirinkti kuriuo keliu jam toliau teks vystytis: ar laukti kol pati gamta mus privers tai padaryti panaudodama savo skausmingus metodus, ar mes patys žinodami galutinį tikslą eisime link jo be jokių priverstinių raginimų.

Žmogus turės suprasti kokias permainas jis turi įgyvendinti savyje artimiausiu metu. Kitaip tariant kaip save keičiant tapti tikru žmogumi, kuris sugebėtų suprasti gamtos iš anksto suplanuotą mūsų vystymosi programą, numatyti galutinį tikslą ir eiti šio tikslo link tiesiausiu keliu.

Redakcija

Žaidimas – dalykas rimtas, jo pagalba žmogus auga. Žaidimas formuoja žmogų.

Iš knygos „Žmogus – mažas pasaulis“

Mes turime vaikui duoti gerus pavyzdžius visose srityse, o daugiau – tegu lieka visiškai laisvas.

Jeigu mūsų pavyzdžiai bus tikri, jeigu vaikas juos ištisai matys, tai jis niekada neišklys iš kelio.

Iš knygos „Žmogus – mažas pasaulis“ 

Kalifornijos (JAV) mokslininkai iš Global Footprint Network organizacijos paruošė ataskaitą, kurios duomenimis, žmonija vis labiau ir labiau grimzta į vadinamąsias ekologines skolas, t. y. gamtiniai ištekliai eikvojami greičiau nei Žemė gali juos atnaujinti. Pagal mokslininkų prognozes, 2030 metais žmonijai prireiks antros panašios į mūsiškę planetos tam, kad būtų patenkinti visi augantys žmogaus poreikiai ir tilptų veiklos tliekos.

Mokslininkų nuomone, gamtos ištekliai sparčiausiai eikvojami dėl vakarietiško gyvenimo būdo. Jeigu kiekvienas žmogus Žemėje gyventų vakarietiškai (didelis namas, du automobiliai, didžiulio kiekio elektros energijos suvartojimas), jau dabar mums prireiktų 5 planetų visų poreikiams patenkinti. Sparčiai besivystančios Indija ir Kinija ateityje turės niokojamų pasekmių ekologijai, nes vis daugiau šių šalių gyventojų prisitaiko prie vakarietiško gyvenimo stiliaus.

Bet yra ir kitų, visiškai priešingų nuomonių, teigiančių, kad Žemė gali išmaitinti daug daugiau žmonių negu dabar. Gali būti, kad to priežastis – mūsų egoistiškas gamtos išnaudojimas savo reikmėms ir poreikiams tenkinti. Derėtų pakeisti mūsų požiūrį į gamtą: tuomet, galbūt, ir pati gamta atsisuks į mus visiškai kita puse.

Igor Tomilov           

Dienraštis „The Daily Mail“ praneša, kad Havajų universiteto tyrimai parodė, jog žmonės stresu vieni nuo kitų užsikrečia lygiai taip pat kaip gripu.

Žmonės perima emocinius fluidus ir, persismelkę kitų jausmais, pradeda mąstyti negatyviai, o iš išorės perimtą stresą ima reikšti kūno kalba – pasikeičia laikysena, eisena ir veido išraiška. O tai  platina ligą toliau.

Vyrai mažiau jautrūs aplinkinių nuotaikoms, mažiau kenčia nuo užkrečiamojo streso, bet moterys dažnai būna jam neatsparios. Britanijos personalo ir žmogiškųjų išteklių vystymo institutas užkrečiamąjį stresą vadina XXI amžiaus maru.

Mūsų pasaulyje stiprėjant integralumui ir tarpusavio ryšiams, vis stipriau reikšis mūsų bendra įtaka vienas kitam, veikianti bendrą nuotaiką, sveikatą, sėkmę ir t. t. Vienintelė išeitis ir vaistai  – sąmoningas pozityvių ryšių užmezgimas ir stiprinimas šio negatyvo fone, siekiant bendros gerovės.

Redakcija  

Besirinkdama parduotuvėje vaikišką knygą, kaip dovaną, atverčiau labai gražų Anderseno pasakų egzempliorių su nuostabiomis iliustracijomis. Pirmoji pasaka – „Bjaurusis ančiukas“. Tai – pasaką, kurią daugelis skaitė vaikystėje ir ne kartą. Ar atsimenate apie ką ten pasakojama? Kad ir apie tai, jog neverta skubėti  kažką teisti, nes  šis “bjaurusis ančiukas“ gali pasirodyti esantis gulbe.

Šioje pasakoje galime rasti keletą išmintingų akimirkų:

1. Ančiukai išsirita iš kiaušinių ir stebisi, kad pasaulis toks didelis, o motina – antis sako jiems, kad jis – dar didesnis,  pagal savo supratimą, kitaip tariant, kiekvienas sprendžia apie pasaulį pagal savo išsivystymo lygmenį. Ir tai dar didelis klausimas: ar mes žinome, koks yra pasaulis iš tikrųjų.

2. Negalima spręsti apie pradinę ir tarpinę vystymosi būseną, nematant galutinio rezultato: tai, kas pradžioje gali atrodyti nemalonu, pabaigoje gali tapti gana patrauklu. Pavyzdžiui, aitrus, kietas nesubrendęs obuolys ir skanus, saldus, sultingas obuolys, kai sunoksta.

Tačiau imkime ir įsižiūrėkime į detales. Kokiu būdu  perduodama aukštesnė prasmė ir apskritai ar galės vaikas ją pamatyti per „sužmogintų“ ančių ir kitų gyvūnų “pasakojimus“ (o galbūt, atvirkščiai, autorius „nuleido“ žmones į gyvūninį lygmenį)?

Įdėmiau panagrinėjus, štai tokias mintis, visuomeninius idealus ši pasaka įneša į švarią vaiko galvelę (išrinkau pačius ryškiausius):

• Su kokiu susierzinimu antis laukia mažylio gimimo: “Pats didžiausias kiaušinis, ir nesuskilęs! Kada tam ateis pabaiga! Aš greitai visiškai prarasiu kantrybę “.
• Tėvas netikėlis: „Visi kaip vienas – į tėvą! O jis, netikša, netgi nei karto manęs neaplankė!“
• Kaip gi motina atsiliepia apie savo naujagimį ir kaip planuoja tyčiotis iš “ kalakučiuko“ ( pavyzdžiui, žino, kad vaikas nebus smuikininkas, tai ne, vers jį iki paskutinio):“ Tačiau koks gi jis buvo didelis ir bjaurus! Antis apžiūrėjo jį iš visų pusių ir suplasnojo sparnais.

– Baisus išsigimėlis! – pasakė ji. – Ir visiškai nepanašus į kitus! Ar tik ne kalakučiukas jis iš tikrųjų yra? Na, taip vandenyje tai jis pas mane pabuvos, kad tik nereiktų man jo jėga ten nustumti!>>.

• Kitų žmonių vertinimas pagal jų kilmę: „Sukrekenkite ir nusilenkite štai tai senai ančiai! Ji čia kilmingiausia iš visų“.
• Su kokia neapykanta visuomenė sutinka mažylius: „Na štai, dar vienas pulkas! Tarsi ir be jų mūsų mažai buvo! O vienas koks bjaurus! Šito mes niekaip nepakęsime!“.
• Štai kas tave laukia, jeigu tu gimei kitoks, netgi tikra motina tavęs nekęs, bijok būti kitoks mažyli, nes tada ir mes tavęs neapkęsime: “ Visi vijo vargšą ančiuką, netgi broliai ir seserys piktai jam kalbėjo: “Kad tave katė nutemptų, nelaimingas išgama!“. O motina pritardavo: “Kad akys mano tavęs nematytų!“. Antys žnaibė jį, vištos kapojo, o mergaitė, kuri  lesindavo paukščius, nuspirdavo jį koja“> .
• Auklėjimo rezultatas – savęs nuvertinimas: „Atrodo, kad praėjo, –  pagalvojo ančiukas ir atsikvėpė. –  Matyt, aš toks bjaurus, kad net šuniui bjauru ėsti mane!“.
• Visas kliūtis “ančiukas“ įveikia be dėkingumo, savarankiškai. Nuo to, kas jam stengiasi padėti, pabėga, net ir patys padedantieji  parodyti negatyvioje šviesoje, tačiau tai ne bėda, nes kad išgyventum aplinkiniai nereikalingi, galima ir pačiam susitvarkyti (o kaip gi “ laimi draugystė ir abipusė pagalba, gerumas ir meilė kitiems “?).
• Ir kur yra tikra laimė šiame gyvenime? Būti jaunam, gražiam ir gerbiamam ( o ne draugiškam, padedančiam, rūpestingam, geram): “Nauja gulbė – visų geriausia! Ji tokia graži ir jauna!“.

Štai tokia baisi visuomenė laukia mūsų vaikų, šalta ir beširdė, bet graži. Lieka tik verkti, jei tau nepasisekė ir tu iš tikrųjų gimei bjauriuoju ančiuku, o ne potencialia gulbe. Taip, nėra ko užmerkti akių, mes taip sukurti: mes atstumiame kitoniškumą – visa tai, kas nepanašu į mus, prieštarauja mums, nemalonu .Tai kokia išeitis? Kaip integeruoti kiekvieno individualumą kuriant gerą visuomenę, kurioje šeimos myli savo vaikus ( tegul jie ir kitokie), viešpatauja abipusės pagalbos ir palaikymo dvasia? Ši pasaka tokių atsakymų neduoda.

Reikalinga nauja pasaka. Be to, mano nuomone, geriau panaudoti žmones, o ne ančiukus, meškiukus ir zuikučius iliustruojant žmonių visuomenę. Nejaugi mums taip malonu asocijuoti save su miško gyventojais? Gal reikia išeiti iš miško ir tapti žmonėmis?

Be to, vaizduojant gyvūnus žmonėmis, o žmones – gyvūnais, klaidiname savo vaikus. Vaikas susipažįsta su pasauliu, turtina kalbos žodyną, bando išsiaiškinti, kaip sukurtos supančios būtybės/daiktai, kaip visa tuo naudotis, dėl ko ir t.t.

Ir štai jūs jam skaitote, kad yra kalbančios antys ir kiti gyvūnai. Ir ne tik kalbančios, bet ir mąstančios ir analizuojančios, kritikuojančios ir  svarstančios. Tiesa? Ne, tik žmonės turi tokias savybes.

Gyvūnai žymiai geresni už mus, todėl kad jie veikia pagal savo prigimtį ir neturi jie žmogiškojo instrumento ( proto), kad mąstytų apie savo poelgius. Kodėl juos luošiname ir suteikiame vaikams pretekstą taip galvoti.

Paukščiai peri svetimus kiaušinius, gyvūnai gali auginti svetimus jauniklius be savianalizės, tiesiog taip užduota gamtos: rūpinkis kitu, jei jis gyvybingas ir nesirūpink, jei jis pasmerktas, kad neapvoginėtų kitų. Ir nemąstys antis apie grožį, formą ir kitas savo kiaušinio vertybes (ar matėte jos smegenų apimtį?). Ji išperės savo kiaušinius, pasirūpins visais jaunikliais, kas išgyvens – išgyvens, kas ne – ne, jai visi gyvybingi lygūs.

Marija Kuvyrkova