Kiekvienoje žinių laidoje pasakojama apie prievartą mokyklose, šeimose, apie nevaldomus paauglius, hiperaktyvius vaikus,  augančius narkomanijos ir alkoholizmo mastus. Dėl to mūsų vaikų ateitis kelia vis daugiau abejonių.

Taigi apskritojo stalo, kurį organizavo „Arvut“ („Tarpusavio laidavimas“) judėjimas Chaderoje, tema buvo auklėjimas ir švietimas Izraelyje. Apskritojo stalo diskusija vyko dviem kalbomis – hebrajų ir rusų.

Tai ne šiaip aštri problema, bet tema, reikalaujanti visiškai naujų požiūrių ir idėjų. Renginyje ne tik gausiai dalyvavo publika, pedagogai, moksleiviai, psichologai ir Haderos meras, bet ir alternatyvių švietimo sistemų kūrėjai –tarp jų Yakob Echt, pasaulinės demokratinio auklėjimo mokyklos steigėjas, taip pat „Hevruta“ mokyklos organizatorius, „Arvut“ judėjimo atstovas, integraliojo auklėjimo sistemos plėtros dalyvis ir daugelis kitų.
Kuo būsimųjų kartų švietimas ir auklėjimas turi skirtis nuo dabartinio? Šis klausimas buvo svarstomas prie apskritojo stalo. Visi diskusijos dalyviai sutiko su tuo, kad dabartinė sistema neatitinka realybės, kurioje gyvena mūsų vaikai.

„Švietimas pagal piramidės principą jau nebetinka, – sakė Yakob Echt. – Šiuolaikiniame pasaulyje tas 1 %, esantis „viršuje“ ir besivystantis daug greičiau už likusiuosius, negali nurodyti kitiems 99 %, kaip vystytis. Mes visi turime būti lygiateisiai ir padėti vieni kitiems. Klases reikia formuoti atsižvelgiant į kiekvieno mokinio asmenybę (vienam sekasi matematika, kitam – anglų kalba). Turime pertvarkyti sistemą taip, kad mokiniai jaustųsi proceso dalyviai, o ne bežadžiai vykdytojai.

Dror Aloni („Hevruta“ mokykla) nuomone, auklėjimas turi būti lygiavertis visiems: „Bet ar dabartinė valdžia pajėgi užtikrinti tokį auklėjimą? Švietimo ministras sprendžia daugiausiai 50 % moksleivių problemas. O kaip likusieji? Kas suteiks visiems vienodą ir kokybišką išsilavinimą? Mes esame žmonių grupė, perėmusi šią iniciatyvą.“

Prie apskritojo stalo bei publikoje buvo daug mokinių ir ką tik baigusių mokyklas abiturientų, išreiškusių visišką palaikymą jų vardu pasisakiusiai Ofek Arnik (Izraelio moksleivių asociacijos pirmininkė): „Mokykla neturi būti tik vieta mokymuisi, kurio tikslas – aukštų balų vaikymasis.  Tai turi būti, visų pirma, auklėjimo, mokinio mokymo būti žmogumi vieta. Mes kviečiame švietimo ministeriją užmegzti dialogą su mokiniais, mes norime būti išgirsti…“

„Suteikite mums galimybę jaustis lygiems, leiskite pajusti, kad mūsų balsas bus išgirstas. Mums svarbus asmeninis dėstytojo pavyzdys, juk asmeninis pavyzdys – tai auklėjimo pagrindas“, – kalbėjo mokiniai.

Aišku, kad viena diskusija negali išspręsti visų problemų, susikaupusių dabartinėje švietimo sistemoje.

Kaip pasiekti taip trokštamos lygybės tarp mokinių iš skirtingas pajamas gaunančių šeimų? Kaip lygiavertį išsilavinimą gali gauti vaikas, kurio tėvai vos suduria galą su galu, ir vaikas, kurio tėvai lengvai samdo privačius korepetitorius? Kaip sukurti klases atsižvelgiant į kiekvieno mokinio individualų potencialą? Kaip mokytojo profesiją padaryti prestižine?

Daugelis klausimų liko atviri ir reikalaujantys plataus visuomeninio svarstymo. Senoji švietimo sistema išsisėmė, nauja dar nesukurta. Jos kūrimu turi pasirūpinti specialistai reformatoriai, puikiai suprantantys naujos kartos, gyvenančios naujame, ant didelių permainų slenksčio stovinčiame globaliame pasaulyje, poreikius ir reikalavimus

„Arvut“ judėjimas surengė net keletą apskritojo stalo diskusijų ir artimiausiais mėnesiais planuoja pratęsti šį darbą visuose Izraelio miestuose. Tik tokiu būdu galima išgirsti kiekvieną žmogų, pasirengusį tikslingai pritaikyti savo jėgas ir gabumus. Vaikų švietimo ir auklėjimo situacija tokia kritiška, kad toliau nebegalime pasikliauti valdžios pareigūnais. Tam, kad mūsų vaikai turėtų gražią ateitį, šią sistemą privalome keisti mes patys.

Emma Sotnikova, „Arvut“ judėjimo atstovė spaudai  

2011 m. Nobelio literatūros premijos laureatu tapo švedų poetas Tomas Transtroemeris. Jam 80 metų, jis yra gydytojas psichologas, talentingas muzikantas, o savo pirmąjį eilių rinkinį išleido būdamas 23 metų. Pasak tėvynainių, T. Transtroemeris  yra pats geriausias praėjusio amžiaus Švedijos poetas. Kitas Nobelio premijos laureatas – rusų poetas Josifas Brodskis – vertino švedą kaip didžiausią šių dienų poetą.

T. Transtroemerio eilės jau seniai verčiamos į daugelį kalbų, taip pat ir į rusų. Pirmą kartą jo vardas pasirodė žurnale „Užsienio literatūra“ 1964 metais, Skandinavijos poetų skyrelyje, vėliau, 1990-aisiais, ten pat buvo spausdinamos jo eilės. Netrukus leidyklos „International Informatization Academy“ ir OGI išleido šio poeto eilėraščių rinkinius.

Tomo Transtroemerio eilių vertėjų nuomone, jo eilės išsiskiria aiškumu ir atvirumu, lyg nekalba nieko neįprasto, bet už to visada kažkas slepiasi (lenta.ru/articles/2011/10/07/tomas). Štai „Moters žydrais rūbais, skaitančios laišką“ paveikslas: ji aštuntą mėnesį nėščia, ji turi dvi širdis, tačiau vieną tikėjimą. Už jos kažkokios – terra incognita žemėlapis…

Tomas Transtroemeris leidžia mums pamatyti kitokį pasaulį, poetas jį sukioja priešais mus ir kiekvieną kartą, be įprastinio, iškyla naujas paveikslas. T. Transtroemerio eilių skaitymas primena paveiksliukų peržiūrą per kaleidoskopą. Vis dėlto šį spalvingą įvairialypį pasaulį visada riboja siena. Pasaulis – vienas, o sienų daug. Ir šios sienos sukurtos paties žmogaus.

Savo eilėraštyje „Vermeer“ poetas tęsia vienatvės ir žmogaus suvokimo ribotumo temą. „Siena yra, iš esmės, žmogaus dalis…“ Pereiti kiaurai sieną skausminga, tačiau būtina. Juk už šios sienos yra Dangus – tas vientisas pasaulis, kurio mes siekiame. Netgi jei ir patys to nesuvokiame.

Socialinė ir politinė tematikos poetui tolimos, tačiau jis vis dėlto kreipiasi į tą realų pasaulį, kuriame gyvename. Jis prašo mūsų apsidairyti ir įsižiūrėti realybę: „Tiesa voliojasi gatvėje, tik niekas jos neima“.

Aleftina Posternak

Geriau pamąstę tikrai suprasime, kad svarbiausias žmogaus klausimas, vienintelis objektas vertas mūsų studijų, tiktai kurį išstudijavę galėsime iš tiesų pasijusti Žmogumi – tai mūsų „Aš“. Kas yra mano „Aš“? Kur jis slypi? Ar šis „Aš“ yra susijęs su mano fiziniu kūnu? Į šiuos klausimus šiandien yra tikrai lengviau rasti atsakymą, nei prieš kokius 40 ar daugiau metų.

Jeigu mes paeiliui pakeistume žmogui visus jo vidaus organus, persodintume jam, tarkime, plaučius, inkstus, kepenis ar netgi širdį, tai kas gi atsitiktų su žmogaus „Aš“, ar jis išliktų sveikas? Kadaise buvo manoma, kad persodinus širdį pabustų visai kitas žmogus. Pasirodė – nieko panašaus. Mes jau baigiame įsiskverbti ir į smegenis. Žinoma, su smegenimis didesnė problema. Kur formuojasi atsiminimai, kur jie saugomi? Kur slypi tas mūsų „Aš“? Nors smegenys dar ir nebuvo žmogui persodinti, bet jei ir būtų, mes įsitikintume, kad žmogaus „Aš“ ir ten nėra, kad žmogaus kūne jo iš viso nėra.

Mūsų kūnas yra tiktai instrumentas, kurio dėka mes save dabar jaučiame. Tai reiškia, kad savąjį „Aš“ mes tiktai jaučiame kūno pagalba, tačiau iš tiesų kūne jo nėra. Kūnas miršta, gimsta, gyvena, jis gali būti, jo gali nebūti, galima atpjauti nuo jo didesnes ar mažesnes kūno dalis – nuo to mūsų „Aš“ nesikeičia. Jis nėra įsivilkęs į kūną, tarytum kokia tai dvasia. Ir jeigu, neduok Dieve, žmogus neteko rankos arba kojos, tai nereiškia, kad jo siela, jo „Aš“, dėl to buvo sudarkytas, ar kažko tai neteko. Nieko panašaus.

Mūsų „Aš“ – tai absoliučiai dvasinė substancija. Dvasinė – reiškia nesusijusi su atomais ar molekulėmis ir nepriklausanti kūnui. Galite tai vadinti „energetine substancija“ ar „bangine“ – nesvarbu, kaip jūs ją galite įsivaizduoti, bet tai jokiu būdu nėra kūno sudėtinė dalis.

Vadinasi, manojo „Aš“ fiziniame kūne nėra. Galima pasakyti dar įdomiau, jog „Aš“ – tai aš, o fizinis kūnas – iš viso ne mano, ir tai ne aš. Mes ramiausiai galime persodinti jo organus, ar šalinti kai kurias jo dalis – manojo „Aš“ tai nepakeis. Kūnas – tai tik manąjį „Aš“ aptarnaujantis instrumentas.

Teoriškai, galima žmogui atlikti smegenų operaciją, pakeisti jas kitomis, o jis kaip ir iki tol jaus save. Pasikeis tiktai tam tikri išoriniai pasireiškimai, t. y. įgūdžiai, įpročiai – visa tai kas yra sukaupta iš šio gyvenimo patirties, bet tai nėra dvasinė substancija, o materiali, savybės, kurios dar nėra perėjusios iš materialaus lygio į dvasinį, t. y. iš žinių – į savybes. Šios, žinoma, pakinta.

Ar tai reiškia, kad žmogus po smegenų operacijos suvoktų save esant kažkuo tai kitu? Panagrinėkime paprastesnį pavyzdį. Jeigu mes žmogui duotume kitą kūną, tačiau su tomis pačiomis smegenimis, tai, žinoma, kai kurias funkcijas jis atliks visiškai kitaip, nei anksčiau, nes jo kūnas kitaip reaguos į smegenų komandas ir kitaip jas realizuos. Taigi, tas pats ir su smegenimis. Tačiau jis jaus tą patį save, tą patį „Aš“, kaip ir iki operacijos. Todėl, kad protas yra tik tam tikras funkcijas vykdantis mechanizmas, kaip ir rankos ar kojos, kuris tik aptarnauja mūsų „Aš“, realizuojantį save smegenų, nervų ir visų kitų organizmo sistemų pagalba.

Persodinus organus, ar smegenis, realizacijos charakteris, žinoma pasikeistų, tačiau asmeniškam žmogaus „Aš“ tai nei ką pridėtų, nei ką iš jo atimtų. Tik gal šiek tiek pakistų pats realizacijos aspektas. Panašiai, kaip lyginat šiuolaikišką, ypatingo modelio automobilį su arkliu pakinkytu vežimu. Iš tiesų visa tai – tiktai transporto priemonės, tačiau kokios skirtingos: lėktuvas, raketa, vežimas, mašina, ir t. t. Skiriasi tiktai realizacijos būdai, bet ne pati esmė.

Daugelyje šiuolaikinių filmų, kaip bebūtų gaila, tapusių pagrindiniu kartos mokytoju ir auklėtoju, galima pamatyti, kaip žmogaus „Aš“, arba dvasia (skirtinguose filmuose skirtingai tai vadina) persikelia į kitus kūnus. Tai absoliuti nesąmonė. Tai – Holivudas. Mūsų kūnas su jame esančia širdimi, smegenimis paprasčiausiai tėra toks apvalkalas, kuris padeda pasireikšti vieniems ar kitiems vidiniams jausmams – ne daugiau. Ir nei smegenyse nei prote nėra nieko ypatingo ar antgamtiško – tai tiktai instrumentai.

Tai kam gi tada priskirti mintis – savajam „Aš“ ar fiziniam kūnui? Mūsų kūnui niekas nepriklauso. Kūnas yra grynai funkcijas vykdantis mechanizmas. Jau nekalbant apie valios laisvę, apie ypatingas vykdomąsias programas – visa tai bazuojasi mano dvasiniame „Aš“ ir nuo kūno nepriklauso.

Kadaise mes galvojome, kad mūsų „Aš“ yra sutelktas širdyje. Kai Ch. Bernardas (Ch. Bernardas 1967 metų gruodį Pietų Afrikos Respublikos mieste Keiptaune pirmą sykį sėkmingai persodino žmogaus širdį) prieš 50 metų darė savo operaciją, tai visas pasaulis laukė: „Ką dabar šitas žmogus jaus? Ką jis išgyvens ir ką turės pergyventi? “ Nieko jam neatsitiko. Atjungė jį nuo jo širdies, pajungė prie dirbtinės širdies aparato, o po to įsiuvo kitą ir nieko tokio. Šiandien tai jau tapo norma. Tas pats bus ir su mūsų smegenimis. Mes galiausiai suvoksime, jog esame ne kūne. Mūsų kūnas yra reikalingas tiktai tam, kad galėtume išreikšti savo vidinį „Aš“.

Egzistuoja kažkoks tai „Aš“ ir šis „Aš“ mąsto, priima sprendimus, o mes jaučiame, tarytum visa tai vyksta mūsų kūno viduje. Lygiai taip, kai mes jaučiame tarytum jaustume širdimi: „Širdis plyšta. Skauda širdį dėl tavęs. Aš myliu tave visa širdimi. Aš nekenčiu tavęs visa širdimi“. Prie ko čia širdis?! Yra mechanizmas, kuris veikia nervų sistemą ir reaguoja į įvairiausius įmanomus jai spaudimus. Todėl mums atrodo, kad mūsų jausmai priklauso vienam organui, o iš tiesų – jį supančiai nervų sistemai – štai ir viskas. Mes tiktai priskiriame širdžiai savo jausmus.

Lygiai tas pats ir su smegenimis: „Mano protas, mano mintys, mano atsiminimai, mano planai – visa tai čia, manyje. Aš tai apdoroju, aš suprantu kur kas vyksta … “. Taip pat, kaip ir širdyje! Man, tarkime, ima ir persodina smegenis, ir ką gi aš tada pabudęs mąstau: „Man persodino kitas smegenis? Jos pusę kilogramo sunkesnės, ar lengvesnės? Aš tapau protingesnis, ar kvailesnis? Kas čia dabar gaunasi? O kur tada bazuojasi visi mano duomenys? Jie ne manyje! ”. Smegenys – tai grynai skaičiavimo funkcijas vykdanti mašina.

Čia tiktai gali kilti tam tikros mikrochirurginės problemos, kaip jos suaugs su kūnu. Kaip ir su širdimi: jeigu visi kontaktai gerai suauga, tai žmogus nejaus jokių problemų – pabunda po operacijos ir pirmyn su nauja galva, nejaučiant jokių pasikeitimų šioje dėžutėje. Net jei ir visą dėžutę kartu su veidu pakeistų. Tai kur tada mano „Aš“? Pakeitė žmogui veidą, padarė iš jo Apoloną. Na ir ką – jo „Aš“, kaip buvo taip ir liko, tik dabar jį išreiškia šitas Apolonas.

„Aš“ visiškai nepriklauso šiam fiziniam materialiam pasauliui. Absoliučiai! Tai kito matavimo substancija. Apie tai šiandien kalba ir šią problemą studijuojantis mokslas, pavyzdžiui, Leningrade esantis V. M. Bechterevo vardo psichoneurologijos mokslo tyrimų institutas. Ir sveikai mąstančiam žmogui jau nebeliko tokių iliuzijų, kad mūsų smegenys yra sielos buveinė. Jos yra tiktai Aukščiausią programą apdorojantis ir visą kūną valdantis mechanizmas.

Na, o jei žmogus įsimyli be atsako ir jaučia skausmą dėl to, tai kur jis tai jaučia, jei ne širdyje? Savo noruose. O norai yra taip pat ne žmogaus kūne. Tai kodėl tada jis tai jaučia širdyje? Todėl, kad jo širdies pulsas priklauso nuo nervų sistemos ir jis šiuo organu jaučia visų jausmų pasireiškimus. Kažkokios tai ne kūne esančios esybės raišką, realizaciją, veikimą.

Juo labiau, kai žmogus pradeda jausti Aukštesnį pasaulį, tai staiga pajunta, kad jaučia jį visu savo kūnu, tarytum į jį visą kažkas tai įsikūnija ir jis pradeda kitaip vibruoti. Tai kur vyksta tos vibracijos? Visame kūne? Jas taip pat jaučia mūsų nervų sistema. Kaip ir adrenalino išsiskyrimą jaučia visas mūsų kūnas, taip ir meilę. Vadinasi, mūsų „Aš“ kaip ir meilės šiame kūne nėra.

Vincas Andriušis

Yra daug baisių pranašysčių, nurodančių 21 amžiaus pradžią. Apie būsimus kataklizmus mus įspėja: garsioji Vanga, Nostradamus, indėnų Majų kalendorius, daugelis kitų šaltinių. Jų pranašystės traktuojamos arba konkrečiai – kaip atominis karas, epidemijos ar gamtos katastrofos, arba paslaptingiau, paliekant peno fantazijai – kaip „pasaulio pabaiga“ arba „naujos epochos pradžia“.

Pranašystės dažnai būna miglos ir nevienareikšmės. Tokios, kaip buvusi Vangos pranašystė apie Kursko nuskendimo metus, kuri miesto geografinės padėties atžvilgiu skambėjo labai keistai. Viskas paaiškėjo tik paskutiniu momentu …

2012 metais, kartu su Borodino mūšio 200 metų minėjimu, vasaros olimpinių žaidynių atidarymu Londone, bei daugeliu kitų svarbių įvykių, yra laukiamas planetų paradas. Daugelis pranašautojų būtent su juo sieja pasaulio pabaigos laiką. Planetų parado metu keletas dangaus kūnų išsirikiuos vienoje linijoje.

Tai retas ir įspūdingas reiškinys, ir daugelis jį laiko dramatiškų įvykių ženklu, juo labiau, kad 2012 metų gruodžio 21 dieną vienoje linijoje išsirikiuos ne tik artimiausios Žemei planetos, bet ir visa saulės sistema pakryps kažkokiu neįprastu kampu galaktikos ašies atžvilgiu.

Tačiau šiuo metu nereikia būti ypatingu aiškiaregiu, kad pamatytum pakibusią virš žmonių katastrofos grėsmę. Mes apsieisime be kosminių įsikišimų, susitvarkysime savo jėgomis. Planetos ekologija beveik sugriauta, energetiniai resursai baigiasi, finansinė sistema kabo ant plauko, o arsenalai prikimšti atominių ginklų. Naujos epochos pradžia gana akivaizdi, tačiau įžengti į ją galima skirtingais keliais.

Tęsdami šiandien egzistuojančią mūsų vystymosi liniją, mes patenkame į sunkų istorinį laikmetį. Iš vienos pusės, tai gali būti ekonominis sąstingis, badas ir bedarbystė, o iš kitos – galutinis ekologijos sugriovimas, ekologinių katastrofų bei epidemijų suaktyvėjimas.

Šiuo atveju neišvengiami liaudies maištai atves prie griežtų totalitarinių bei nacistinių vyriausybių įsitvirtinimo, o tokio tipo rėžimai gali lengvai sukelti naują pasaulinį karą. Po to, išlikusi tik maža dalis žmonijos, ant buvusios civilizacijos griuvėsių pradės naują savo raidos viją.

Toks scenarijus, visiškai atitinkantis daugumą žinomų pranašysčių, nenumato mūsų sąmoningo dalyvavimo įvykių vystymosi procese. Tam, kad šis scenarijus toliau vystytųsi sava kryptimi realizuodamas visas apokalipsines prognozes, mums pakanka nieko nekeisti savo pozicijoje gyvenimo atžvilgiu ir veikti vadovaujantis įprastais motyvais.

Visi pranašavimai aprašo galutinį tam tikro proceso rezultatą, kurį, iš principo, galima ir apskaičiuoti. Mes tik nežinome visų visuomenėje ir gamtoje veikiančių jėgų, nežinome jų vystymosi ir tarpusavio sąveikos dėsnių. Juk ir mes patys esame šios realybės dalis, kurios niekada nematome objektyviai. Pranašautojas kažkokiu mums nežinomu būdu ,be jokių apskaičiavimų, iš karto žino galutinį rezultatą. Tačiau tai teisinga tiktai natūralios įvykių raidos atveju.

Natūraliu būdu žmogus, kaip ir gyvūnai, gyvena tarnaudami savo norams. Tačiau, jeigu gyvūnams reikia tiktai to, kas yra būtina gyvybei palaikyti, tai žmogus siekia žymiai daugiau. Pastoviai – kiekybiškai bei kokybiškai – augantys žmogaus norai išskyrė jį iš visos kitos gamtos.

Siekdamas daugiau , nei kad turi dabar, žmogus sukūrė kultūrą ir materialistinę civilizaciją, bet tebepriklauso tam pačiam  savo natūralios raidos vektoriui. Žmonių tarpe, kaip ir kitoje gamtoje, išgyvena stipriausias, o mūsų atveju – protingiausias bei gudriausias. Ir netgi ne dėl to kad išgyventų, o norėdami pakelti arba išlaikyti savo statusą visuomenėje, mes iš gamtos bei kitų žmonių išspaudžiame viską, kas įmanoma, ir tokiu būdu nenukrypdami artėjame prie išpranašauto galo.

Nieko keisto, kad visuomenės vadovai: politikai ir finansininkai, susidariusioje padėtyje negali rasti jokio efektyvaus sprendimo. Visuomeninės ir bankų sistemos griūtis juo gąsdina todėl, kad jie gali prarasti savo turtą, įtaką ir savigarbą. Ir norėdami tai išsaugoti, jie pasiruošę padėti, ieškoti sprendimų, daryti pakeitimus, bet nežino kaip.

Mintis neranda teisingos krypties todėl, kad jų tikrasis noras yra ne padėti, o išsaugoti nusosavybę. Ir nieko negalima kaltinti – tai visų mūsų natūrali būsena. Tačiau tam, kad įvykių eigą nukreiptume pozityvesne kryptimi, mums, matyt, teks atlikti kažką nenatūralaus.

Mūsų natūrali būsena – į save nukreipti interesai, t.y. pastovi savo poreikių patenkinimo paieška. Jeigu mane užkliudo kitų kančios, t.y. išmuša iš ramybės būsenos, tai aš suteikiu,  mano manymu, būtiną pagalbą, bet tik dėl to, kad vėl galėčiau grįžti į pasitenkinimo savimi būseną. Būtent todėl mūsų pagalba tiek tarpasmeniniuose, tiek tarptautiniuose santykiuose yra tokia neefektyvi.

Nenatūrali būtų atvirkštinė kryptis – nuo savęs į išorę. Įsivaizduokime, kad kiekvienas iš mūsų yra tikras, jog visiems, be išimties, aplinkiniams, nuoširdžiai rūpi jo gerovė. Tada, atmetę pastovų rūpinimąsi savimi, mes galėtume suformuoti naują visuomeninių, gamybinių ir tarptautinių santykių sistemą, pagrįstą santarve ir vienas kito palaikymu. Ir jeigu kam nors tai atrodo kaip utopija, tai aš jo paklausiu: o kokia alternatyva?

Žinoma, kad tokios permainos pareikalaus kardinalaus savęs ir mus supančio pasaulio suvokimo perversmo. Mums teks rimtai permąstyti savo pagrindines gyvenimo vertybes ir pertvarkyti visuomeninę auklėjimo ir švietimo sistemą.

Tai pareikalaus didelių pastangų ir reikės laiko, bet mūsų situacijoje paprastų sprendimų su žaibišku teigiamu rezultatu nėra. Kiekvienam iš mūsų teks suprasti, kad supantis pasaulis priklauso asmeniškai nuo jo, ir prisiimti atsakomybę už visos žmonijos būseną.

Ir vis dėl to, ar 2012 metais ateis pasaulio pabaiga? Metais anksčiau, ar metais vėliau, žinoma, kad ateis: arba ekologinės, politinės ir finansinės katastrofos forma, arba kardinalaus mūsų santykio su gyvenimu pasikeitimo, naujo ir kokybiškai kitokio žmonių civilizacijos vystymosi etapo forma.

„Na kodėl gi mane turi „kasyti“ tai, jog kažkas ten Amerikoje bankrutavo? Svarbiausia, kad aš turėčiau ką paryt, gerą „tačkę“ garaže, teliką krepšiniui žiūrėti, na, dar turėčiau su kuo ir už ką į kokį barą ar tūsą savaitgaliais nueiti. O ką ten Amerika – kitas pasaulio kampas. Man sako: tau gi reiks šiame pasaulyje gyventi ir tavo vaikams – nu ir kas? Aš juk net negaliu suprasti iš ko ir kaip šitas pasaulis sulipdytas. Tai ko man jaudintis dėl to, kas vis tiek nuo manęs nepriklauso? Na, net jei ir norėčiau, ką aš galiu padaryti prieš ekonominę krizę? Krizė yra krizė – stichinis reiškinys. Tai geriau nekišti nosies į tuos reikalus, džiaugtis tuo ką turiu ir negadinti sau nervų dėl visokių man nesuprantamų nesąmonių. „

Maždaug taip mes svarstome per TV žinias išgirdę apie plintančią ekonominę krizę ir Amerikos bankų bankrotą. Ir iš pirmo žvilgsnio, mes teisūs – ką gali vienas žmogus čia padaryti? Geriau slėptis kuo toliau nuo šių absurdų ir nesikišti. Tačiau ne viskas taip paprasta.

Pavyzdžiui, paimkime tipinį mūsų jaunuolį vardu Rička. Rička Paskola buvo kietas ir norėjo kietai gyventi. Ekonominis pakilimas šalyje pasiūlė gerą darbą, nekilnojamo turto agentūra naują ir modernų butą, autosalonas prestižinį automobilį, Amūras gerą žmoną, žmona vaikus, o BANKAS PASKOLĄ PALANKIOMIS SĄLYGOMIS.

Bet štai visai ne į temą Amerikos bankų sistemą užklupo krizė. Anksčiau Ričkai į galvą net nešovė mintis, kad įvykiai tolimoje Amerikoje gali supainioti jo asmeninius planus. Tačiau Amerikos bankų krizę lydintis paskolos brangimas, butų pigimas, pinigų nuvertėjimas, kadrų mažinimas priverčia Ričką palikti brangią žmoną, mylimus vaikus ir Anglijoje įsidarbinus žuvies perdirbimo įmonėje už ten numatytą minimumą, kartu su likimo draugais nuomojamame ne ypatingai moderniame bute, trumpomis laisvalaikio akimirkomis stebėti žinias ir tolimiems bei nepažystamiems amerikiečiams visa savo širdimi linkėti kuo geriausios kloties kovojant su ten kilusia krize, laikant už juos kumščius, kaip už mylimiausią savo krepšinio komandą.

Ričkos Paskolos istorija gerai iliustruoja faktą, jog šiuolaikinėje pasaulio visuomenėje mes esame labai tampriai tarpusavyje susiję. Tai parodo, kad visa žmonija yra vienas bendras organizmas. Šiuolaikiniai mokslininkų tyrimai patvirtina, jog pasaulio visuomenė yra sudėtinga dinaminė sistema. Šiuolaikinis matematinis modelis, pavadintas chaoso teorija, teigia, jog tokio tipo sistema yra labai priklausoma nuo pirminių sąlygų ir menkiausi aplinkoje vykstantys pakitimai lemia atitinkamas pasekmes. Vienas iš chaoso teorijos pradininkų, matematikas E. Lorencas, šį reiškinį pavadino „Drugelio efektu“: net ir nežymus drugelio sparnų plazdenimas viename pasaulio krašte gali sukelti milžiniškus pokyčius kitame pasaulio žemyne…

Kokią tai turi reikšmę eiliniam žmogui? O tokią, kad jis, būdamas mažu milžiniškos sistemos elementu, gali būti kaip tas drugelis, kurio mostelėjimas sparnais paskatins globalinius pasikeitimus pasaulio visuomenėje. Reikia tiktai žinoti teisingą veikimo kryptį, kuri duotų teigiamą efektą. O tokios rekomendacijos jau egzistuoja.

Šias rekomendacijas teikia pažangiausi pasaulio mokslininkai, kurie teigia, jog šiuolaikinę ekonomiką griaunanti krizė yra neatsitiktinė. Ji yra iki šiol vykusio visos žmonijos egoistinio vystymosi pasekmė, kurio metu asmeniniai individo interesai visada viršijo kiekvieno sociumo nario atskirai, bei viso sociumo bendrus interesus.

Tačiau visa žmonija yra vienas organizmas, kurios kiekviena ląstelė yra tampriai susijusi su visomis likusiomis. Jos gerovė priklauso nuo harmoningos visų ląstelių tarpusavio sąveikos, nepagrįstos egoistine tarpusavio konkurencija.

Vadinasi, svarbiausias šios dienos uždavinys – suprasti, jog kiekvienas iš mūsų tiesiogiai yra atsakingas už visus, už pasaulio gerovę kartu ir kad išbristi iš krizės mes galėsime tiktai tada, kai kritinė žmonijos masė įgis „planetinį mąstymą“ – gebėjimą žmonijos interesus iškelti virš savanaudiškų tikslų. Kiekvienas iš mūsų turime suprasti, jog mano asmeninis poreikis gali būti realizuotas tiktai tada, kai visa socialinė-ekonominė sistema įgis sveiką ir nespekuliatyvią formą.

Savaime suprantama, kad pirmiausia atsibus tie, kurie nėra abejingi pasaulio ateičiai, kurie neramina savęs nuvalkiota fraze „po manęs nors ir tvanas“. Ką konkrečiai gali nuveikti kiekvienas iš mūsų užkertant kelią globalinei krizei, apėmusiai visą žmoniją?

Rička Paskola – ne vienintelis, kurį neramina dėl bankų sistemos krizės augančios kredito palūkanos. Jei tokių neabejingų bus daug, tai savo bendru rūpesčiu jie kiekvieną individą savaime paskatins atkreipti dėmesį į būtinybę spręsti didžiules pasaulio problemas kartu. Juk negali būti nei vienam gerai, kai aplinkui viskas griūna.

O tada, kai suvoksime savo atsakomybę už visus ir sąmoningai eisime šios atsakomybės keliu, pamiršę tai, kad globalinės problemos mums buvo tokios tolimos, nebeužkibsime ant savanaudiškumo kabliuko ir galėsime pilnai realizuoti visus savo sugebėjimus vieno bendro tikslo labui.

Ir būtent šios krizės dėka išryškėja individualių interesų griaunanti jėga bei akivaizdi globalinio mąstymo nauda. Vadinasi, šią krizę galima laikyti vaistais – nors ir karčiais, bet naudingais.

Vincas Andriušis

Žmogaus genų iškodavimas prieš  dešimt metų atrodė kaip proveržis, tačiau tikrovė pasirodė žymiai sudėtingesnė. Išorinė aplinka taip stipriai įtakoja genų realizaciją, jog netgi pilna DNR informacija nesuteikia galimybės užtikrintai nuspėti žmogaus ūgio, jo charakterio bei galimų susirgimų.

Profesorius Erez Braun, iš „Technion“ universiteto, žurnale „Odiseja“ išspausdino straipsnį apie genetinių įžvalgų krizę. Organizmo vystymasį bei gyvybinę veiklą, rašo jis, lemia, toli gražu, ne tiktai paveldimumas. Genų įvairovė neleidžia paaiškinti gyvų būtybių anatominių skirtumų bei plataus jų konjuktyvinių galimybių spektro.

DNR sekoskaita (sekvenavimas), t.y. jos pirmosios eilės nustatymas, greitai taps paprasta, prieinama ir pigia procedūra. Gali atrodyti, jog tai leis tėvams iš anksto sužinoti apie savo vaikų savybes ir sugebėjimus, jiems tinkamas profesijas, kokį medicininį draudimą jiems verta įforminti, ir net apie tinkamesnius partnerius. Tačiau taip nėra.

Šiandien jau yra aišku, jog tarp genotipo ir fenotipo (fizinių organizmo savybių) nėra vienareikšmio ryšio. Genų tarpusavio sąveika skirtingose supančios aplinkos sąlygose pasireiškia nesuskaičiuojama daugybe genų savęs išraiškos formų. Evoliuciniai procesai, vykstantis tarp genų, o ne juose pačiuose, tiesiogiai įtakoja ląstelę ir jos gebėjimą adaptuotis.

Pagal naują mokslo požiūrį ląstelė nagrinėjama ne kaip bioinžinierinis mechanizmas ar logiškas kompiuteris, o kaip į aplinką integruota sudėtinga gamtos sistema. Genai, šiame įstabiame gyvenimo spektaklyje, – ne vieninteliai dalyviai. Taip, be jų nebūtų pjesės, ir vis tiktai, netikėtus siužeto posūkius lemia ne vien tik aktorių artelė, bet ir jų pasikeitimas rolėmis.

Vos ne kikevieną dieną yra gaunamos žinios apie atrastus genus, kurie yra atsakingi už vienas ar kitas savybes bei polinkius, o taip pat už visokias įmanomas ligas – nuo šizofrenijos iki diabeto. Fenotipas, be abejo, didžiaja dalimi yra formuojamas įgimtų DNR faktorių. Bet tai visiškai nereiškia, jog genai programuoja visus atskiro organizmo gyvybinės veiklos aspektus. Nepaisant šimtaprocentinių užtikrinimų, šiandien yra pastebimas tik minimalus ryšys tarp individualios būtybių įvairovės ir jų genofondo įvairovės.

Paimkime, pavyzdžiui, tokią pripažintą paveldimą savybę, kaip ūgis. Jau prieš šimtą metų buvo aišku, jog tėvų ūgis dažniausiai nulemia jų vaikų ūgį. Paskutinių metų bėgyje trys didžiausios mokslinės grupės naujausių technologijų pagalba ištyrė dešimtis tūkstančių žmonių. Eksperimento, kainavusio dešimtis milijonų dolerių, užduotis buvo rasti ūgio ir genų įvairovės atitikimus.

Žmogaus DNR mokslininkai rado dešimtis sričių, kurios yra atsakingos už ūgio koreliaciją. Bėda yra ta, jog visos jos paaiškina mažiau nei 5 % užfiksuotų duomenų. Juo labiau, skirtingų grupių aptiktos srytys, tik truputį tarpusavyje sutampa, kas dar labiau sumažina konkrečių genų vaidmenį. Atsižvelgus į tą faktą, jog ūgis turi ryškiai išreikštą paveldimumo charakterį, tyrimo rezultatai kelia nerimą ir neišpasakytą specialistų sąmyšį.

Išvada yra aiški: genai paaiškina, toli gražu, ne viską. Visiškai tikėtina, jog epigenetiniai, „viršgenetiniai“ procesai perduoda palikuonims praeitų kartų gyvenimo patirtį ir taipogi lemia mūsų paveldimumą. Įmanoma ir tai, jog ląstelių ir išorinė aplinka gali įvairiai paveikti genus, jiems tepalikdamos tiktai kuklią paklusimo aplinkai rolę.

Ne ką geresnė padėtis ir klinikinėje genetikoje. Spėjamas paveldimumo įtakos lygis niekaip nesutampa su realiais duomenimis. Pats ryškiausias pavyzdys – šizofrenija, kuriai iki šiol nėra priskirtas nei vienas genas, turintis aiškų ryšį su ja. Statistiniai duomenys rodo, jog šios ligos paveldimas charakteris yra gryna iliuzija.

Išskyrus pavienius atvejus, kurie sudaro ne daugiau nei 2 % žinomų susirgimų, DNR iškodavimas neleidžia mediciniškai nuspėti atskiro organizmo vystymosi ir veikimo. Tačiau dauguma tyrinėtojų iki šiol nesiryžta pripažinti to fakto, jog netgi menki pakitimai aplinkoje gali įtakoti fiziologiją stipriau nei genai.

Esminė problema yra ta, jog, kaip taisyklė, yra neįmanoma aiškiai atskirti aplinkos nuo paveldimumo. Bandymai supaprastinti vaizdą dėl to, kad lengviau tirti DNR, lemia „genetinius iškraipymus“.  Dėl tos pačios priežasties medicinoje dominuoja siauras biologinis priėjimas, skiriantis vaistų terapiją, nors problemą galima būtų nagrinėti ir platesniame, socialiniame-ekonomniame kontekste.

Pavyzdžiui čia galima pateikti įstabų Dion (Dionne) penkeriuko atvejį. Mergaitės, turinčios vienodą geną, 1934 m. gimė Kanadoje, kurias vyriausybė iš tėvų praktiškai „eksproprijavo“. Jas patalpino į specialiai tam pastatytą „parodų paviljoną“, kuriame už pinigus demonstravo publikai iš viso pasaulio. Seserys augo griežtai prižiūrimos absoliučiai vienodose sąlygose, neturėdamos galimybės bendrauti su išoriniu pasauliu.

Septynerių metų jas paleido namo, ir čia jų bendras likimas pasibaigė. Viena jų mirė, sulaukusi 20 metų, nuo epilepsijos, kita 35-rių metų nuo neteisingos mitybos, o likusios seserys demonstravo labai skirtingas savybes. 2001 metais, viena iš jų mirė nuo vėžio, kitos dvi gyvena iki šiol.

Taip pat galime atsiminti garsiąją chromosomą 15, kurios nebuvimas vieniems sukelia vieną ligą, o kitiems – visiškai kitą. Čia viskas priklauso nuo to, iš ko buvo paveldėtas šis defektas: iš tėvo ar iš mamos. Šitaip epigenetinė informacija yra perduodama paveldėjimo keliu ir sąlygoja vienos ir tos pačios genetinės savybės absoliučiai skirtingus realizacijos scenarijus.

Viltys suprasti fiziologiją vien tiktai genų pagalba primena ankstesniųjų laikų alchemiją. Vaikantis „genų aukso“,  nuošaly buvo palikti svarbūs, augalinio ir gyvūnų pasaulio įvairovę lemiantys procesai. Jie daugeliu atvejų yra atsakingi už visoje gamtoje stebimą įspūdingą gamtos potencialą.

Šiandien mums yra reikalingas naujas požiūris tam, kad galėtume giliau prasiskverbti į mūsų gyvenimą lemiančius mechanizmus. Aplinka vaidina ne mažesnį vaidmenį nei genetika, o kartų ryšys pasirodė esąs žymiai glaudesnis ir didesnis, nei mes manėme. Priešasi mus atsiveria vieninga dėsnių sistema, kurių mes nežinome, nors ir esame neatskiriama jos dalis.

Visą žmonijos istoriją, iki pat mūsų laikų, reikia nagrinėti per šios sitemos prizmę. Ją išstudijavę, mes galėsime išvengti skaudžių klaidų ir greičiau rasime problemų, kurios kilo šiame mūsų vystymosi etape, sprendimą.

Oleg Icekson

Pasak Rusijos finansų ministro Aleksejaus Kudrino, per artimiausius 10-20 metų pasaulio rinka nebus tokia palanki, kaip paskutinį dešimtmetį.

Lygindamas 90 – ųjų metų Amerikos recesijos terminus su po jos sekusiu periodu, Kudrinas pažymi, kad keli nuosmukio mėnesiai tada pareikalavo kelių metų atstatymui.

Dabartinė krizė yra labiau tęstinė, o specialistų nuomonės dėl krizės pasibaigimo terminų skiriasi. Tačiau aišku, kad atstatomasis periodas truks ilgą laiką. Pavyzdžiui, PPO (Pasaulinė prekybos organizacija) vien šiais metais prognozuoja 9 procentų pasaulinės prekybos apimties nuosmukį.

Tokia ilga nusiritimo perspektyva ir palankių išorinių faktorių laukimas gali sukelti chronišką ligos stadiją su galimais recidyvais įvairiose gyvenimo srityse. Kai kurie iš jų pradeda reikštis jau dabar.

Analizuodami verslo klimato pablogėjimo priežastis, ekspertai pirmiausia pažymi pažeistą pasitikėjimą visose ekonomikos grandyse. Skirtingai nuo praėjusių krizių, šiandien pasaulinę ekonomiką ardo būtent nutrūkęs tarpusavio ryšys, ir jam atstatyti būtinas sąmoningas visos visuomenės dalyvavimas.

Redakcija

ES šalyse stebimas kokaino vartojimo sumažėjimas. Finansinė krizė Europos šalyse – viena iš svarbiausių šio proceso priežasčių. Kokaino kaina juodojoje rinkoje pakilo iki 50-80 eurų už gramą. Gali būti, kad šio narkotiko vartojimas jau pasiekė savo piką.

Bet tai nereiškia, kad krizė padės išspręsti narkomanijos problemą. Narkotikai – tai atitrūkimo nuo realybės priemonė. Kol žmonija neatkreips dėmesio į pagrindinę krizės priežastį – augantį žmogaus egoizmą, kuris, uždarydamas kiekvieną atskirai savo kiaute, skaido visuomenę, pažeidžia žmonių tarpusavio ryšius visose įmanomose santykių srityse, – realybė tik blogės, o brangius narkotikus keis pigesni ir pragaištingesni.

Redakcija 

Mary Helen Immordino-Jang ir jos kolegės iš Pietų Kalifornijos universiteto įsitikinusios, kad bendravimas socialiniuose tinkluose gali neigiamai atsiliepti asmenybės vystymuisi ir jos moralinėms vertybėms. Telegraph praneša, kad šiame kontekste vaikai labiausiai pažeidžiami, kadangi jų smegenys dar tebesivysto.

Žmogus skirtingai rūšiuoja informaciją ir reaguoja į ją. Signalai apie fizinį skausmą smegenyse interpretuojami viso labo tik keletą sekundžių, tuo tarpu, kai susižavėjimas ir užuojauta – emocijos, apibrėžiančios žmoniškumą, – reikalauja daug daugiau laiko. To išdavoje, greitas apsikeitimas trumpais pranešimais sudaro kliūtis suvokti ir apmąstyti faktorius, susijusius su dorovingumu.

Socialiniai tinklai ir skaitmeninės MIP gali toli į šoną nuvesti vartotojus nuo tradicinio humanizmo supratimo. „Media kultūroje, kuri prievartą ir kančią paverčia nesibaigiančiu šou – ar tai būtų išsigalvojimas, ar pramoga, – abejingumas žmogaus kančioms palaipsniui auga“, – teigia Universiteto vyriausiasis sociologas Manuelis Kastelsas.

Globalios komunikacijos, susiejančios žmones visame pasaulyje, gali iššaukti dvejopą efektą. Mokslininkų nuomone, nauji tarpusavio sąveikos ir bendravimo standartai reikalauja skubiai sukurti naują požiūrį, kuris leis keistis teigiamais duomenimis ir emocijomis, sulaikant negatyvumo platinimą.

Naujausi branduolinės fizikos mokslininkų atradimai (rnd.cnews.ru/natur_science) apie neutrino dalelių judėjimą didesniu nei šviesos greičiu kol kas nekomentuojami. Labai jau netikėtas yra šis atradimas, keliantis grėsmę visatos dėsniams.

Atrodytų, kėsinimasis į nepajudinamus žmonijos pagrindus jau išgyventas. XX amžiaus pradžios tyrinėtojų (E. Šriodingerio, N. Boro, A. Einšteino ir kt.) pastangomis buvo atliktas proveržis kvantinėje fizikoje, kuria remiantis buvo atrasta valdoma termobranduolinė reakcija. Tai, savo ruožtu, davė pagrindą išradimams ir naujų energijos šaltinių panaudojimui. Deja, pasitarnavo ir kuriant tobulesnius ginklus.

Žymusis mokslininkas Z. Froidas 1910 metais įkūrė Vienos psichiatrijos draugiją, ketindamas esamą naują mokslą apie nesąmoningumą paversti vienijančia religija, suformuojant ją naujai ir išlaisvinant nuo agresyvių ir griaunančių žmonijos impulsų. Vis dėlto sąmonės kovoje su nesąmoningumu, panašu, laimėjo nesąmoningumas. Praslinkus revoliucijų šimtmečiui, jas lydintis chaosas dabar kelia grėsmę visam regionui. Kalba eina jau apie jų eksportą, kad tam tikri „išrinktieji“ galėtų išsaugoti valdžią ir apsirūpinti naujais pelno šaltiniais. Kiti „išrinktieji“ tuo pačiu tikslu  nesąmoningumo žinias taiko medicinos ir psichologijos srityse.

Kas seks už šių naujausių XXI amžiaus atradimų? Galimybė viršyti šviesos greitį? Kokie atradimai ir įvykiai lydės ar jau lydi eilinį mokslo proveržį? Prie ko jis prives? Ir ar padės žmonijai naujos žinios iš tikrųjų tapti kitokiai?

Irena Kaplan