Akcijos „Okupuok Volstritą“ dalyviai jau koncentruoja dėmesį į konkrečius Niujorko gyventojus. „Okupantai“ pabandė prasiveržti į brangius restoranus, viešbučius, teatrus, vietas, kuriose renkasi dideles pajamas gaunantys žmonės. Nukentėjo brangių gyvenamųjų namų, priešais kuriuos organizuojamos demonstratyvios akcijos su šūkiu „dalinkitės pajamomis su liaudimi“, gyventojai.

„Okupantai“ pradėjo masiškai siuntinėti tiek paprastus, tiek elektroninius laiškus stambiausiems Amerikos bankininkams. Kiekvienas iš jų sulaukė šimtų socialine neteisybe pasipiktinusių marginalų skambučių.

„Okupuok Volstritą“ judėjimo šalininkai planuoja protesto akcijas prie restoranų, priklausančių verslininkams respublikonams ir stambiems finansų magnatams.

„Mūsų užduotis – sudaryti nepatogumų turtingiems žmonėms. Norime, kad jie įsiklausytų į mūsų reikalavimus arba bent pažiūrėtų mums į akis. Mes sieksime pergalės!“

Profsąjungos toliau finansuoja akciją „Okupuok Volstritą“, pritraukdamos naujų šalininkų ir skatindamos protestuotojus imtis vis rizikingesnių veiksmų.

Visai tikėtina, kad jau artimiausiu metu liaudies neapykanta bankams ir korporacijoms  prives prie riaušių, susirėmimų su policija, galimų pasikėsinimų į turtuolius bei masinių areštų.

Bulgarijoje vyksta etniniai neramumai, peraugę į vietinio karo lygį. Jau suimta daugiau 200 žmonių. Masiniai prieš čigonus nukreipti išpuoliai vyksta visuose didžiuosiuose Bulgarijos miestuose.

Etniniai nesutarimai tarp vietinių gyventojų ir čigonų egzistuoja jau gana seniai. Įsižiebti naujam konfliktui trūko tik priežasties. Rugsėjo 23-iąją Katunino kaime furgonas, kuriuo važiavo čigonų baronas ir jo vairuotojas, mirtinai sužalojo 19-metį vaikiną. Vairuotojas iš įvykio vietos pabėgo. Ši tragedija ir buvo paskutinis lašas, sukėlęs masinius neramumus ir riaušes.

„Mes tvirtai pareiškiame: visos valstybinės institucijos vieningai neleis augti etninei ir religinei įtampai. Mes laikomės vieningos pozicijos, veiksime ryžtingai ir sustabdysime visus radikalius ir ekstremalius veiksmus“, – sakė Bulgarijos prezidentas Georgi Parvanov.

Daugelyje šalių pastaruoju metu egzistuoja etninė, religinė ir socialinė įtampa. Masiniams neramumams pratrūkti pakanka nedidelio incidento. Akivaizdu, kad formuojasi labai bloga tendencija – juk tokiu būdu visuomenė pati save gali sugriauti iš vidaus, kaip kad vėžinis auglys pažeidžia visą organizmą. Šiam organizmui priklausome ir mes.

Redakcija

Laisvė – tai galimybė, nepaisant savo egoistinės prigimties, priimti sprendimus, paremtus visiškai kitu principu, kita formule, kitu algoritmu. Šių nepriklausomų sprendimų sritis yra už mūsų egoistinės prigimties ribų.

________________________________________________________________________

Visais laikais žmonės ieškojo laisvės. Bet kur slypi mūsų laisvė? Iš kokios vergijos žmonija bando išsivaduoti? Ar neatėjo laikas išsiaiškinti, kada mes galime rinktis, o kada esame priversti elgti automatiškai?

Kiekvienas iš mūsų turi tam tikrą rinkinį informacinių duomenų (genų), kurie lemia bet kokius mūsų polinkius: muzikai ar sportui, altruizmui ar vagystei. Kasdieną mokslininkai gauna vis naujos informacijos , atskleidžiančios, kad mūsų veiksmai ir poelgiai nėra laisvi. Suvokęs šį faktą, žmogus gali pradėti ieškoti laisvės.

Mes gyvename veikiami dviejų lemiančių faktorių. Tai e s m ė ir šios esmės vystymo programa. Esmė – tai pirminiai mūsų duomenys (lytis, charakterio bruožai, norai ir t.t.). Be jų iš išorės mus veikia dar du faktoriai – visuomenė (supanti mus aplinka) ir šios visuomenės vystymo programa. Tokiu būdu šių keturių faktorių rėmuose telpa absoliučiai viskas, ką mes bepagalvotume, naujai pažintume ar atrastume.

Kai aš susivokiu , kad gyvenu šiame pasaulyje, pakeisti jau nieko nebegaliu. Aš gimiau šeimoje, kurios nepasirinkau, mane ir auklėjo, neklausdami mano sutikimo, aš įgijau kažkokį išsilavinimą arba likau be jo, kas irgi praktiškai nuo manęs nepriklausė. Tie patys keturi faktoriai ir lėmė tai, koks aš užaugau. Tai kur gi čia pasirinkimo laisvė?

Mūsų egoistinė prigimtis, kuriai vergaujame – tai nuolat augantis noras mėgautis visais įmanomais malonumais kitų sąskaita. Žmogus automatiškai, nesąmoningai, savęs nekontroliuodamas, visuomet renkasi optimaliausią kelią savo maksimaliems poreikiams tenkinti.

Laisvė – tai galimybė , nepaisant savo egoistinės prigimties, priimti sprendimus, paremtus visiškai kitu principu, kita formule, kitu algoritmu. Šių nepriklausomų sprendimų sritis yra už mūsų egoistinės prigimties ribų. Likdami jos valdžioje, mes netenkame pasirinkimo laisvės.

Mes negalime pakeisti genetinės informacijos, kaip ir valdyti bei kontroliuoti jos vystymo proceso. Ne mūsų jėgoms pakeisti visuomenės įtakos asmenybei dėsnio. Mes galime tiktai pasirinkti aplinką, su kurios nuomone mes pasiruošę sutikti. Kalbame ne apie „fizinę aplinką“, kuri kaip ir viskas šiame pasaulyje mums duota be pasirinkimo , o taip vadinamą „įtakojančią aplinką“.

Žmogų su kitais žmonėmis sieja tamprus ryšys, kuris yra pirminis ir nekintantis. Žmogus ir aplinka įtakoja vienas kitą, betgi žmogus gali sąmoningai pasirinkti aplinką, kad ši apspręstų jo norus, mintis ir elgesį.

Tinkama aplinka mums gali padėti „pakilti“ virš savo egoistinės prigimties, atverdama savyje sritį, kurioje galėtume realizuoti savo pasirinkimo laisvę.

Vincas Andriušis

1. Egzistuoja visuotina, universali gamtos jėga, Aukščiausia jėga, kuri viską valdo. Ir mes esame jos valdžioje.

2. Jeigu norime, kad mums būtų gerai, tai turime daryti gera kitiems, kaip tai daro ši Aukščiausia jėga.

Vaikui tai natūralūs dalykai, apie kuriuos išgirdęs, jis staiga pamato, kad pasaulis iš tikro taip padarytas.

O štai suaugę negali šito suprasti – jiems sunku skirtis su senomis psichologinėmis nuostatomis.

 Iš knygos „Žmogus – mažas pasaulis“ 

Nenorėdamos būti priklausomos nuo vyrų, moterys tapo lygiateisės. Savarankiškos, lydimos sėkmės, finansiškai nepriklausomos. Vyrai nuo moterų dabar taip pat nepriklauso nei buityje, nei sekse, o dar ir piktdžiugiauja: „Prisižaidėt su savo laisve ir lygiateisiškumu, pačios dabar ir sekso iš mūsų prašysite“. Moterys taip pat neatsilieka: „Mes išvis be jūsų apsieiti galime“.

Trumpiau tariant, dabar visi vienas nuo kito nepriklauso ir ką? Laimingi? Lyg ir nepanašu.

Kam buvo reikalinga nepriklausomybė?

Nepriklausomybė reikalinga, kai nėra pasitikėjimo. Na, jei kaimynais nepasitikiu, tai gerą spyną į duris įstatysiu. O jei pasitikiu – neįstatysiu.

O kada žmogus nepasitiki kitais? Kada pats yra toks, kuriuo negalima pasitikėti. Juk mes visus vertiname tik savo asmeninėmis savybėmis, kaip viską matome savo akimis ir girdime savo ausimis.

Susidarė toks paveikslas: visi vaikštome nepriklausomi ir ginkluoti savo stipriosiomis pusėmis, kaip ištisos paros budėjime, ir apsaugos liemenių nenusisegame, nes aplink priešai ir konkurentai. Derimės dėl sekso ir santykių, įvertiname, ar ne per daug davėme, ar ne per daug prašome. Nė minutei negalime atsipalaiduoti. Kažko liūdna.

Galbūt geriau gyventi ne tarp priešų, o tarp tų, kuriais pasitiki? Tada nereikės pastoviai būti kovinėje parengtyje. Kiek jėgų sutaupytume!

Tai labai paprasta padaryti. Tačiau pradėti reikia nuo savęs, o ne nuo mylimojo, ne nuo kaimynų ir ne nuo viršininkų ir pavaldinių. Juk pasaulį tokį matai todėl, kad pats esi toks – štai nuo savęs ir pradėk. Jei suprastėjo regėjimas, nesakysi: „Kodėl jūsų realybė tokia neryški ir knygoje atspausdintos neįskaitomos raidės?!”. Eisi ir akinius įsigysi.

Tiesiog prieš kiekvieną veiksmą tikrink ketinimą. Klausk savęs: „O kokia nauda iš to bus žmonėms?“. Tai labai veiksminga. Po to, kai galėsi atsakyti sau į šį klausimą, situacija pasikeičia visiškai kitaip, tavo naudai. Patikrinta praktikoje.

O jei papasakotum kitiems apie šį būdą, kaip palengvinti gyvenimą, tai „nusiginklavimo“ procesas vyktų greičiau.

Na, jei dar neatsibodo kariauti, jei dar nori tęsti, įrodinėdamas savo „kietumą“, tada, žinoma, tęsk. O man atsibodo.

Gyventi tarp draugų, artimų žmonių, kuriais pasitiki, žymiai maloniau, nei priešų tarpe. Ir meilės daugiau atsiranda. Ir sekso taip pat, todėl kad jis nustoja būti preke, žaliavų ištekliais, dėl kurių kariaujama. Imk ir atiduok, kiek tik nori.

Jekaterina Šimulina

Paskutinėmis 2011 metų rugsėjo dienomis gamtoje įvyko daugybė kritinių įvykių – dėl stipraus Saulės aktyvumo blyksnių įsiaudrino Žemės magnetinis laukas, padidėjo ugnikalnių aktyvumas Meksikoje, Etiopijoje, Europoje, nerimsta Etna. Kilo keletas žemės drebėjimų, kai kuriuose regionuose neįprastu metu sužydėjo vaismedžiai.

Neseniai Stambule (Turkija) vyko pasaulinis forumas GEOCATACLYSM-2011gamtinių katastrofų klausimais, praneša agentūra Aze.az. Daugiau kaip 1000 mokslininkų, specialistų, politinių ir visuomenės veikėjų aptarė Tarptautinę programą dėl neatidėliotinų priemonių, skirtų gamtinių kataklizmų rizikai ir neigiamoms pasekmėms mažinti. Forume atkreiptas dėmesys į žmogaus sukeltą pavojingą poveikį aplinkai, konstatuota, kad iškilo grėsmė tolimesniam žmogaus vystymuisi.

Kibernetikams yra žinoma, kad bet kurios sistemos funkcionavimas ir jos valdymas gali būti peržiūrėtas ir išstudijuotas kur kas aukštesniu jos vystymosi lygiu. Štai nervinės ląstelės veikla yra suprantama pagal visos nervinės sistemos vystymąsi. Atitinkamai negyvosios gamtos būklę atspindi kur kas pažangiau organizuota sistema, vadinama „Žmogumi“.

Panašu, kad iškilo pačios sistemos organizavimo problema – sukuriant nereikalaujančius gamtos, nenatūralius ryšius sistemos viduje, ryšius, reikalingus tik asmeninei ar valstybinei naudai gauti. Vyksta Gamtos kodekso, grindžiamo davimu bei kiekvieno individo interesų tenkinimu vieningoje sistemoje, ignoravimas.

Artėjanti prie 10 milijardų gyventojų žmonija iš tikrųjų pereina iš kiekybinės homo sapiens būsenos į naują kokybišką būseną, kuriai pavadinimą dar teks sugalvoti. Labiausiai prie šios būklės apibūdinimo dabar priartėję fantastinio žanro rašytojai, pavadinę naująją žmoniją „planetos protu“.

Ar įstengsime šį pereinamąjį laikotarpį išgyventi be skausmo? Ar pajėgsime pasijusti sujungti į vieningą planetos organizmą, tuo pačiu išsaugoti ir individualumą? Atsakymas glūdi kiekviename iš mūsų. Ar galėsime pasirinkti gyvenimą gėrio ir meilės pagrindu? Juk neatsitiktinai Gamta vis rūsčiau primena mums apie savo egzistavimą. Tas, kas nenori patirti kančių, susimąstys anksčiau.

Irena Kaplan

Mums reikia geriau įsiklausyti į gamtą, imti iš jos pavyzdžius, nes gamtoje yra viskas.

Savo santykiuose su žmonėmis, formuojant visuomenę, šeimos ląstelę, kuriant teisingą aplinką kiekvienam iš mūsų, ikimokykliniame auklėjime, viduriniame ir aukščiausiame išsilavinime – visur turime ieškoti atsakymo gamtoje.

Jeigu būtent iš jos semsimės žinių, tai palaipsniui pasieksime harmoniją su ja. Tai vienintelis būdas užsitikrinti sveiką ir gerą gyvenimą.

(Iš knygos „Žmogus – mažas pasaulis“)

Rugsėjo pabaigoje pagrindiniai Azijos fondų rodikliai užtikrintai augo, sekdami paskui Europos ir Amerikos biržas, skelbia www.finam.ru.

Posūkis nuo gilaus kritimo į kilimą įvyko teigiamų signalų, ateinančių iš Europos, fone. Pasaulinės informacinės agentūros pranešė apie staigų fondų rinkos kritimą, susijusį su blogomis pasaulio ekonomikos naujienomis. Tuomet Pasaulio banko prezidentas Robertas Zoellickas pranešė, kad pasaulio ekonomika yra „pavojingoje zonoje“.

Žurnalistas Ezra Kleinas stengėsi išanalizuoti šį įvykį savo „The Washington Post“ tinklaraštyje: kritimas įvyko be matomų priežasčių arba, galbūt, dėl visų priežasčių iš karto, kas iš esmės yra tas pats, kas ir priežasties nebuvimas. Jokių naujienų, kurios atrodytų ypatingai blogos, žurnalistas nerado ir padarė prielaidą, kad esmė kaip tik tai, kad įbauginti žmonės bėga, patys aiškiai nežinodami kodėl.

Niekas negali įtikinamai paaiškinti staigaus kritimo priežasties, o po to – netikėto rinkų indeksų augimo. Atsakymas gali būti surastas su sąlyga, kad mes suvoksime globalizacijos įstatymo esmę ir išmoksime teisingai jį taikyti.

Redakcija

Savaitės pradžia. Vidutinė statistinė šeima. Rytas: kėlimasis, pusryčiai, ruošimasis į darbą ir darželį, visi skuba, lekia. Kiekvienas rūpinasi savimi, tik vaikutis niekaip negali suprasti, kodėl jį šeimos nariai atplėšia nuo mamos, namų ir dar neišaušus tempia į tokią vietą, kur kitų vaikų draugijoje teks praleisti visą dieną be mylimų mamos ir tėčio, paklusti svetimoms taisyklėms ir tvarkai…

Klausiamas ir graudus vaikiškų akių žvilgsnis atsisveikinant prie durų, bučinys ir apkabinimas, pažadas greitai grįžti, gailestis širdyje ir savęs pateisinimas, kad darželyje vaikučiui bus gerai. Vaizdas, iki skausmo pažįstamas kiekvienam tėvui.

O vaikas mažas ir kol kas nelabai suvokia, kad be jo yra kitų vaikų, kurių reikia paisyti, todėl ėjimas į darželį, žinoma, sukelia nemenką stresą. Ar ne todėl dažnai iš gimdytojų girdime, kad jų vaikutis, vakare grįždamas iš darželio, būna mielas ir paklusnus, o vėliau tampa nepakenčiamas.

Jis įsijautrinęs, šaukia, spyriojasi, žodžiu, elgiasi neadekvačiai. O mamai reikia dar šitiek padaryti… Kaip gi jai, vargšei, viską suspėti? Tenka rinktis: arba vaikas, arba namų ruoša. O juk dar yra ir draugės, ir televizorius, ir kompiuteris, ir močiutė su seneliu, kuriems taip pat reikia skirti dėmesio. Situacija ne iš lengvųjų.

Dauguma mamų randa tarpinį problemos sprendimą, sodindamos vaiką priešais televizorių ir įjungdamos mėgstamus filmukus, o pačios tuo metu, spausdamos telefoną prie ausies, ruošia virtuvėje vakarienę. Galų gale per vakarą praleidusios su vaiku daugiausiai pora valandų, guldo jį miegoti.

O kur gi slapti pokalbiai, atsakymai į šiuolaikinių, pernelyg smalsių vaikų klausimus, pajuokavimai, išdykavimai, pažintiniai žaidimai ir eksperimentai?

Kur visa tai, kas formuoja ramų ir pasitikintį savimi, stabilios psichikos ir su džiaugsmu į pasaulį žiūrintį žmogų? Visa tai gali duoti šeima, kurioje galvojama ne tik apie tai, ar vaikas pavalgė, kaip apsirengė, į kokius prestižinius būrelius eina, bet labiausiai rūpinamasi, kaip suteikti meilės, saugumo pojūtį, išugdyti teisingą požiūrį į pasaulį, kaip užauginti vaikutyje žmogų.

O ką daryti, jei motinai neužtenka laiko, jei viskas pašvenčiama darbui, karjerai, mokslui? Ar galima tokioje situacijoje ką nors pakeisti? Tikriausiai yra koks nors alternatyvus sprendimas, galbūt netgi toks: jeigu mes atsisakytume daugybės nereikalingų daiktų ir produktų, o tenkintumėmės tik būtinais dalykais, dalinai atlaisvintume moteris nuo darbo, sutrumpindami darbo savaitę.

Kokios galimybės tada visiems atsivertų! Kokios permainos ateitų į mūsų gyvenimą!

Žinoma, tektų atsižvelgti į savo galimybes ir nevažiuoti du kartus per metus į keliones po Europą. Tuomet vaikai gautų tai, ko jiems taip trūksta: daugiau tėvų dėmesio, gerų, stiprių kontaktų su jais, tvirtų asmeninių santykių, ypatingos namų atmosferos, kupinos šilumos, rūpesčio ir meilės. Juk viskas būtų taip, kaip priimta šeimos sąrangoje: tėvas – darbe, o mama – namuose su vaikais.

Moteriai pagal prigimtį namai yra geriausia aplinka. Nesakykite, kad tai nuobodu ir monotoniška, kad būdama namuose su vaiku moteris kaip asmenybė degraduoja, kad su šiuolaikiniais vaikais sunku susitvarkyti. Galima rasti tūkstantį pretekstų atsikalbinėti vardan savo egoizmo, bet faktas lieka faktas: kenčia vaikai, kenčia tėvai.

Bumerango dėsnio pakeisti negalima, ir viskas, ką mes atiduodame vaikams šiandien, rytoj sugrįš mums dvigubai – ir džiaugsmas, ir skausmas. Klausimas toks, ką mes pasirenkame.

Norisi tikėti, kad mes įveiksime visus sunkumus ir pagaliau galėsime subalansuoti daugelį prieštaraujančių dalykų: darbą ir vaikus, gamybą ir vartojimą, būtinybę ir perteklių, saviugdą ir mokslą dėl karjeros. Ir dėl to laimės visi. Mūsų vaikai taip pat.

Estera Stosman

Mane visada domino toks klausimas: tarkime, moteriai iš tiesų labai svarbios savybės, kuriomis turėtų pasižymėti jos mylimas vyras. Jis turėtų būti dėmesingas, malonus, galantiškas, mandagus, taktiškas, delikatus, stiprus, rūpestingas ir t. t.

Bet tada – jei jai to iš tiesų reikia – man neaišku, kodėl moteris segi sijoną su giliu skeltuku ar net puikuojasi mini sijonuku? Kam visos tos gilios iškirptės, krūtinės išryškinimas, talijos  demonstravimas? Kodėl moteris įvairiais būdais pabrėžia savo seksualinį patrauklumą?

Juk tokiu būdu ji sužadina vyrui visiškai kitokius jausmus ir kitokius interesus: ji pradeda jaudinti vyrą kaip seksualinis objektas, vyras pradeda galvoti apie lovą ir karštas glamones.

Kiek buvo kalbėta apie neįveikiamą vyrų potraukį seksualiniams nuotykiams, apie tai, kad jie žiūri į moteris vien tik kaip į seksualinių džiaugsmų objektą? Koks gi čia galantiškumas ir delikatumas! Vis dėlto tai vyksta – moteris elgiasi taip, kad vyras būtų linkęs pastebėti joje meilužę, o ne žmogų. Kodėl?

Ir vietoj to, kad galvotų apie tai, jog štai moteris, su kuria jis ką tik susipažino, – taip, taip, taip, būtent ji taps jo vaikų motina, bus jo ištikima draugė ir mylima moteris, kartu su ja jis nueis visus kelius ir įveiks kliūtis, – ne, ne ir ne  – jis galvoja tik apie viena ir labai trumpa. Kokia ji graži, kaip jis jos geidžia ir kur gi su ja permiegojus. Štai apie ką galvoja vyras. Ir būtų kvaila manyti, kad jis gali galvoti apie ką nors kita. Ypač  tuo momentu, kai iš jo regėjimo zonos niekaip nesitraukia šios patrauklios kojos, skeltukai, talijos, figūros ir visa kita.

Kai kas čia negerai, galvojau aš, beklausydamas eilinės istorijos apie tai, kad visi vyrai vienodi ir visiems reikia tik viena. Keista būtų manyti, kad jie gali galvoti apie ką nors kita. Pavyzdžiui, aš taip pat labai dažnai „tik apie viena ir tegalvoju“ dėl tam tikro spaudimo – dėl dekoltė ar dailių garbanų, krentančių ant gražios moters pečių. Ir netgi tada, kai girdžiu, kad visi vyrai vienodi, – štai kur ironija!

Rimtai apie tai susimąstęs, pradėjau atidžiau stebėti  kitų žmonių tarpusavio santykius. Taip pat ir save, savo pojūčius ir mintis. Save netgi labiau nei kitus. Ir padariau daug itin nepaprastų atradimų.

Pavyzdžiui, vyras, ką tik susipažinęs su moterimi, elgiasi su ja visiškai taip, kaip jai to norisi! Nuostabus dalykas. Jis siekia būti galantiškas, mielas, mandagus, taktiškas, stiprus, drąsus, protingas, delikatus ir t. t. Aš netgi, savo nuostabai, pastebėjau, kad ir pats to siekiu. Tačiau aš juk tikrai žinau, kad mažiausiai puse atvejų aš negaliu galvoti apie ką nors kita nei „tik apie viena“! Tuo pat metu elgiuosi tiesiog priešingai, įvairiausiais būdais rodydamas delikatumą ir mandagumą tokių gundančių minčių šaltiniui! Ir kuo didesnis impulsas, tuo labiau galvoju „tik apie viena“ ir dar mažiau tai demonstruoju, bandydamas pateikti visą sąrašą paties turimų pačių nuostabiausių ir naudingiausių savybių.

Aiškėja genialus dalykas: moteris, įsitikinusi, kad vyrus domina „tik viena“, tuo pačiu metu nesąmoningai (arba sąmoningai) siekia save pateikti kuo seksualiau, nors iš tikrųjų ją labiausiai domina tik gerosios vyro savybės!

Vyras, galvojantis „tik apie viena“ – ir tikrai ne apie būsimus vaikus ir laimingą senatvę,  –priešingai, bando atitikti šį reikalavimų ir savybių sąrašą, apie kurį moteris nutyli. Iš to išplaukia, kad kiekvienas iš jų puikiai supranta, ko iš tiesų reikia kitam ir nedelsdami tai pateikia.

Taigi reikia pripažinti, kad moteris yra nepalankesnėje padėtyje nei vyras. Vyrui suprasti, įdomi jam moteris ar ne, pakanka trisdešimties sekundžių. Moteriai tam prireikia keleto valandų. Ir jeigu mes praleisime visus atvejus, susijusius su pasilinksminimais ir seksualiniais nuotykiais, į kuriuos retkarčiais leidžiasi ir vyriškos, ir moteriškos giminės atstovai, tai galima daryti išvadą: susipažinti geriausia naujose kompanijose, kurios mini kokią nors šventę. Ten yra tos pačios ieškomiausios kelios valandos, kad abi pusės būtų visiškai patenkintos ir galėtų teisingai nuspręsti.

Taigi pirmajame draugystės etape abi pusės nori visiškai skirtingų dalykų. Be to, ypatingai pikantiška tai, kad vyras ir moteris puikiai tai žino ir siekia pateikti tas savybes, kuriomis domisi priešinga pusė. Toliau viskas priklauso nuo to, kaip sėkmingai pavyksta tai padaryti. Bet kokiu atveju, moters užduotis pirmame etape – pagal galimybes skleisti seksualinius kerus, o vyro – demonstruoti savo mandagumą, protą ir dėmesingumą. Beje, ko visi kimba prie to, kad vyras visada galvoja „tik apie viena“? Aš jums pasakysiu – teisingai daro! O problema ta, kad, daugeliu atvejų (tačiau ne visais, nes vyrai kartais veda ir susilaukia vaikų), po to paties „vieno“ jie deda tašką ir niekada daugiau nenori grįžti – nei veiksmais, nei mintimis – prie savo trumpalaikės aistros objekto. Štai kur iš tikrųjų problema!

Vitas Ceniovas