Studijuodami gamtą, atskleisdami jos dėsnius, matome, kad viskas nulemta abipusio globalaus tarpusavio ryšio, – tiek individo lygmenyje, tiek ir bendrame. Lygiai taip pat mūsų kūne visi elementai susiję į vieną neatskiriamą visumą.
Todėl reikia suprasti, kad mūsų gyvenimas turi pradžią, pabaigą ir tam tikrą tikslą, kurio mes galiausiai turime pasiekti.
(Iš knygos „Žmogus – mažas pasaulis“)
Žmonės, kurių veido bruožai taisyklingi, simetriški, nesąmoningai vertinami kaip gražūs, sveiki, patrauklesni giminės pratęsimo požiūriu, vadinasi – sėkmingesni.
Psichologiškai tokie žmonės labiau pasitiki savimi, mažiau linkę dirbti grupėje, bendradarbiauti. Tai patvirtino ispanų mokslininkų, laboratorijoje sumodeliavusių žaidimo situaciją, tyrimai.
Eksperimento dalyviams buvo pasiūlyta vadinamoji „kalinio dilema“: bendras darbas, atnešiantis naudą visai grupei, arba atsisakymas bendradarbiauti. Paprastai, žmonės linkę siekti asmeninės naudos ir ne visada nori vienytis, jeigu tai naudinga visiems. Atlikę eksperimentą, tyrėjai „išanalizavo“ dalyvių veidus ir padarė išvadą, kad žmonės, kurių veidai simetriški, dažniau nei kiti pasitiki tik savimi ir nėra pasirengę jungtis su kitais, kad išsprętų bendras problemas.
Ana Šalimova 2011.08.29
Nuo pat pradžių esame sukurti kaip bendruomeninės būtybės, ir niekaip to neišvengsime. Tačiau mūsų sukurtas pasaulis yra toks nepatogus, jis taip slopina, prievartauja žmogų, kad, žinoma, norisi iš jo pabėgti.
Bet kita vertus, kad ir kur pabėgtum, pradedi jausti, jog kitos galimybės nėra. O kaip teisingai suderinti vieną su kitu? Tai leidžia būtent pakilimas į kitą egzistavimo lygmenį, suteikiantis pažinimą, kaip šį pasaulį padaryti patogų ir kaip susijungti su visais likusiais, išlaikant savo individualybę.
Šito mes ir turim išmokti. Tai yra išsaugoti savo egoizmą ir pakilti virš jo, idant susijungtume su kitais. Žmogus jokiu būdu neturi savęs slopinti, bet tik teisingai išnaudoti savo egoizmą. Todėl viduje išlikdamas visiškai laisvas jis pakyla, susijungia su visais, ir jie tampa jo asmenine visuma.
Vienintelis teisingas auklėjimas – imti pavyzdį iš gamtos, nepasikliaunant viltimi arba vaizduote.
Iš knygos „Žmogus – mažas pasaulis“
Visi gamtos lygmenys – negyvasis, augalinis ir gyvūnų – egzistuoja nuostabioje harmonijoje ir dinaminėje pusiausvyroje.
Tik žmogus nėra subalansuotas su gamta, nes egoizmas vis įsiliepsnoja jame ir verčia jį būti opozicijoje gamtai.
Jeigu suprasime, kaip įgyti pusiausvyrą, kaip pažaboti blogį, kaip integraliai ir sąmoningai susivienyti su gamta, tada mūsų gyvenimas susitvarkys.
Tai ir yra gyvenimo išmintis, kurios turime mokyti savo vaikus.
Iš knygos „Žmogus – mažas pasaulis“
Visi esame absoliučios lėlės. Lėlininkas – tai pati aukščiausia gamtos jėga. Jos bendras dėsnis – visus kūrinius nuo pat jų sukūrimo akimirkos vesti į visišką tarpusavio harmoniją. O štai mūsų laisvė – suvokti Gamtos Sumanymą, kad pasiektume absoliučią pusiausvyrą, absoliučią vienybę tarp visų jos dalių, absoliučią harmoniją, būdingą vienam kūnui.
Jei suprasime šį Sumanymą ir patys panorėsime jį įgyvendinti, tai ir bus mūsų valios laisvė. Tam reikia paprasčiausiai perprasti pasaulį, kuriame gyvename, ir suprasti, kad mes, kaip žmonės, būtent mes – mūsų visuomenė, esame jam visiškai priešingi.
Jeigu patys veržiamės į šį tikslą, tada išvengiame visokių mus raginančių likimo smūgių ir krizių, o siekiame to savo gerais ketinimais. Ir tada natūralu, kad visas mūsų tobulėjimo kelias malonus ir greitas.
Kuo mažiau egoizmo, tuo žmogui lengviau. Jis nusileidžia iki gyvūninio lygmens ir jam pasidaro visai gerai. O kuo labiau jis vystosi ir kuo didesnis jo egoizmas, tuo jam sunkiau, – jis privalo atsakyti į įsisenėjusius klausimus. Taigi kol kas kiekvienas renkasi savo kelią, – bet iš esmės tai, kas su mumis vyksta kiekvieną akimirką, nors to ir nesuprantame, mūsų nuolatinis egoistinis vystymasis veda mus prie to, kad mums prireiktų atsakymo į aiškų klausimą – dėl ko aš gyvenu?
Atsakymo į šį klausimą nerasime kokiose nors gudrybėse, narkotikuose ar nusiraminimuose, o tiktai aiškiai atskleisdami sau visą tą dydį, visus pasaulius, kuriuose egzistuojame. Prie to mūsų raida mus atveda nori nenori. Taigi neįsijungę į bendrą mūsų pasaulio valdymo sistemą prieiname tokią būseną, kuri yra blogesnė už mirtį. Todėl turime pradėti suprasti ir atskleisti visą šį bendrą pasaulio paveikslą tokiame lygmenyje, kuris leistų mums jaustis saugiai ir patogiai.
Turime mokytis iš gamtos, nes mes – jos dalis.
(Iš knygos – „Žmogus – mažas pasaulis“)
Auklėti – reiškia aprūpinti žmogų savęs formavimo priemonėmis.
Jeigu nori suformuoti jį pats, tai ne auklėji, o prievartauji.
Negalima jam sakyti: „Daryk taip, o ne kitaip!“ Įsakymais dresiruoja gyvūnus, bet neauklėja žmonių.
Žmogui reikia aiškinti, jam reikia sudaryti sąlygas – aplinką, sudarytą iš knygų, draugų ir auklėtojų, kurie kartu ves jį prie laisvo pasirinkimo taško.
Tai reikia pradėti nuo ankstyvo amžiaus, kai vaikas dar nesuvokia kas su juo vyksta. Jau tada turime jo aplinkoje formuoti tokias sąlygas, kurios jį mokytų ir leistų auklėti save.
Tik tuo atveju, kai vaikas gaus įspūdžius iš aplinkos ir jos pagalba įsisąmonins kitos savo vystymosi pakopos svarbą, jis turės jėgų judėti pirmyn ir vystytis.
(Iš knygos „Žmogus – mažas pasaulis“)
Yra žmonių, kurie negali susitaikyti su tuštumos jausmu, net jeigu jų gyvenimas apsčiai visko pripildytas. Štai kad ir Europoje, sočiausiose ir labiausiai išsivysčiusiose šalyse, – koks didelis depresijų, savižudybių, narkomanų procentas. Bet yra žmonių, kurie tenkinasi minimumu. Ir yra europiečių, kurie keliauja į Indiją ar dar kur nors, kad truputį save užgniaužtų, sumažintų savo egoizmo lygį, pasitenkintų mažu.
Kuo mažiau egoizmo, tuo žmogui lengviau. Jis nusileidžia iki gyvūninio lygmens ir jam pasidaro visai gerai. O kuo labiau jis vystosi ir kuo didesnis jo egoizmas, tuo jam sunkiau, – jis privalo atsakyti į įsisenėjusius klausimus. Taigi kol kas kiekvienas renkasi savo kelią, – bet iš esmės tai, kas su mumis vyksta kiekvieną akimirką, nors to ir nesuprantame, mūsų nuolatinis egoistinis vystymasis veda mus prie to, kad mums prireiktų atsakymo į aiškų klausimą – dėl ko aš gyvenu?
Atsakymo į šį klausimą nerasime kokiose nors gudrybėse, narkotikuose ar nusiraminimuose, o tiktai aiškiai atskleisdami sau visą tą dydį, visus pasaulius, kuriuose egzistuojame. Prie to mūsų raida mus atveda nori nenori. Taigi neįsijungę į bendrą mūsų pasaulio valdymo sistemą prieiname tokią būseną, kuri yra blogesnė už mirtį. Todėl turime pradėti suprasti ir atskleisti visą šį bendrą pasaulio paveikslą tokiame lygmenyje, kuris leistų mums jaustis saugiai ir patogiai.
Reikia, kad nuo ankstyvos vaikystės vaikai suvoktų mūsų visišką priklausomumą nuo visuomenės: tiek džiaugsme, tiek varge.
Viena vertus, mes turime demonstruoti jiems (žaidimų, pavyzdžių bei kitų priemonių pagalba) kokią žalą gali padaryti bloga visuomenė, kaip ji pavergia žmogų, supainioja ir hipnotizuoja jį taip stipriai, kad, sekdamas ją, ryt jis atsidurs kalėjime.
Kita vertus, įsijungęs į gerą aplinką, žmogus gauna pozityvią įtaką.
Tokius įvairių formų ir variacijų pavyzdžius reikia demonstruoti visų amžiaus grupių vaikams, kad jie suprastų: pasirinkdami savo aplinką – draugus, knygas bei įvairiausias Media produkcijos rūšis, – jie auklėja save, o svarbiausia, lemia savo likimą.
Žinoma, tai galima sugretinti su tuo, ko mes, tėvai, turime reikalauti iš visų MIP kanalų, kurių įtakoje šiandien yra žmogus.
(Iš knygos „Žmogus – mažas pasaulis“)
