Evoliucijos eigoje vyksta nuolatinis perėjimas prie vis sudėtingesnės būklės. Kiekvienam tokiam perėjimui reikia energijos. Iki šiol jos buvo gaunama iš materijos: tai augalinis ir gyvulinis maistas, augaliniai ir mineraliniai degalai, atominė ir branduolinė energija.

Gamta žmonėms jau parodė, kad energijos, gaunamos iš materijos, kiekis yra ribotas. Žmonių civilizacijai gresia energetinis badas. Gyvybiškai būtini visiškai nauji energijos šaltiniai. Kur gi jų ieškoti?

Kaip jau buvo minėta, vystymosi procesas – tai besivystančio objekto būklės pokyčių seka. Bet koks pokytis įmanomas tik veikiant tam tikrai jėgai. Juk tik vaikystėje galėjome pasakyti mamai, kad stiklinė pati nukrito nuo stalo ir sudužo.

Šios jėgos veikiama keičiasi ne tik materialių objektų būklė (vieta erdvėje, judėjimo parametrai, fizinė būklė), bet ir jos, taip pat ir žmonių, tarpusavio sąveika. Kadangi būtent mintys keičia mūsų tarpusavio santykius, tai prieinama logiškos išvados apie minties jėgos egzistavimą.

Absoliučiai visus Gamtos objektus tiesiogiai arba netiesiogiai sieja globalių tarpusavio ryšių sistema. Iš to išplaukia, kad visa erdvė aplink mus tiesiog persmelkta minčių jėgos, pripildyta energijos.

Bet koks pokytis prasideda nuo priežasties (sumanymo) ir siekiama rezultato (tikslo). Šiame sumanyme (mintyje) jau glūdi visi būsimos būklės elementai, drauge ir visa jo energija. Taigi  galime tvirtinti, kad Gamtos kūrimo sumanyme sukaupta visa jos energija. Priėjimas prie jos panaikina energijos trūkumo sąvoką.

Iš to kyla klausimas: jei visa erdvė taip pripildyta minčių energijos, kodėl jos nejaučiame? Iš tiesų mes ją labai stipriai jaučiame, bet to nesuvokiame.

Visi Gamtos objektai susieti vieningos tarpusavio santykių sistemos ir būtent joje yra, cirkuliuoja minčių energija. Žmogus – labiausiai išsivystęs Gamtos lygmuo, todėl jo poveikis tarpusavio santykių sistemai Gamtoje yra lemiamas.

Šiandien mus sieja egoistiniai konkurencijos ir priešiškumo santykiai, kuriuos negailestingai apsunkina  išnaudotojiškas žmonių požiūris į Gamtą ir atitinkamas Gamtos priešiškumas. Būtent šitą „piktą“ energiją, cirkuliuojančią tarpusavio santykių sistemoje, mes ir jaučiame kaip globalią mūsų santykių ir žmogaus santykių su Gamta krizę.

Be to, šią „piktą“ energiją kiekvienas pagal savo egoistines išgales stengiasi išplėšti sau ir neduoti kitam. O kadangi vienintelė galima žmogaus egzistavimo aplinka yra būtent šita Gamtos sistema, tai bet koks jos sutrikimas tuoj pat atsispindi kiekviename iš mūsų ir visoje žmonijoje. To liudininkai jau esame.

Išeitis viena – pakeisti mūsų tarpusavio santykius iš egoistinės konkurencijos ir priešiškumo į altruistinį draugišką bendradarbiavimą. Tuo pačiu energija, esanti Gamtos sistemoje, bus pakeista iš „piktos“ į „gerą“ ir bus sukurtos būtinos sąlygos jai cirkuliuoti.

Vis dėlto paprasto perėjimo į altruizmą nepakanka. Juk kiekvienas atskiras žmogus gali priimti, pajusti savyje tik ribotą energijos kiekį. Tik visų žmonių susijungimas į vientisą žmonijos organizmą leis kiekvienam pasiekti visą begalinę Gamtos energiją.

Toks susijungimas įmanomas tik laikantis šių sąlygų:

- pirmaeilis, pagrindinis ir svarbiausias kiekvieno rūpestis yra rūpinimasis, kad  Gamtos sistemos funkcionavimas būtų maksimaliai efektyvus;

- kiekvienas pasilieka sau tik tiek energijos, kiek reikia pirmajai sąlygai įvykdyti;

- kiekvienas perduoda visą likusią energiją, pratekančią per jį, vienas kito ir visos sistemos vystymosi poreikiams tenkinti.

Nieko fantastiško ir neįmanomo šiose sąlygose nėra, nes Gamtoje jau šimtus tūkstančių metų egzistuoja gyvi organizmai, kurių funkcionavimas pagrįstas būtent tokiais principais (pavyzdžiui, simbiozės reiškinys ir žmogaus organizmas).

Mums reikia tik įsisąmoninti būtinybę pakeisti savo tarpusavio santykius, o mūsų protas nurodys įvykdymo būdus. Reikia tiksliai suvokti tikrąją padėtį – kitu atveju žmonijai gresia tolesnis kiekybinis ir kokybinis globalios krizės stiprėjimas.

Visuomeniniuose ir ekonominiuose santykiuose mes rizikuojame susidurti su tarptautinių finansinių, ekonominių, prekybos, transporto, teisės sistemų žlugimu dėl valstybių siekio izoliuotis. Kyla pavojus, kad atgims nacistiniai režimai. Pagrindinių gyvybiškai svarbių išteklių (vandens, derlingų žemių, iškasenų) trūkumas išprovokuos karus dėl jų. Įvyks neregėtas tarptautinio terorizmo, nusikalstamumo, plėšikavimo protrūkis. Santykių su Gamta sferoje sustiprės ir padažnės planetos kataklizmai.

Vadinasi, nuo mūsų tarpusavio santykių priklauso ne tik energetinių problemų sprendimas, bet ir mūsų bei būsimų kartų ateitis.

 Daniel Popel

Prioritetų pakeitimas

Dėl pasaulinės krizės paaštrėjimo jau nekyla abejonių. Yra pakankamai įrodymų, kad terminas „globalizacija“ reiškia žymiai daugiau nei paprasta pasaulinių fondų ir rinkų tarpusavio sąveika.

Mes „globalūs“ ne tik kalbant finansiniais terminais, bet ir vertinant situaciją socialine bei emocine prasmėmis. Mūsų jausmai vieni kitus veikia taip stipriai, kad gali sukelti socialinių sprogimų virtinę įvairiose šalyse, keliaudami iš vieno karštojo taško į kitą pasauliniais socialiniais tinklais. Per kelis mėnesius socialinių protestų epidemija palietė Egiptą, Siriją, Libiją, Ispaniją, Didžiąją Britaniją, Čilę, Graikiją, Izraelį. Šalių sąrašas, kuriose jau įsiliepsnojo neramumai arba dar gali įsiliepsnoti, nuolat ilgėja.

Tūkstančius metų žmonės protestuoja ir kovoja už savo teises, tad kodėl ši protestų banga kilo visur, vienu metu ir būtent dabar, taip plačiai ir drauge taip lengvai?

Reikalas tas, kad „globaliame kaime“, koks dabar tapo pasaulis, veikia griežti vieningos sistemos dėsniai: jei laimingi kiti, tai laimingas ir aš. Jeigu kiti žmonės nepatenkinti, tai ir man nebus gerai.

„Niekas dabar negali būti visiškai izoliuotas. „Užsienio reikalų“ jau nebėra, – rašo Chavjeras Solana, buvęs NATO generalinis sekretorius. – Viskas tapo nacionaliniu reikalu, netgi asmeniniu. Kitų žmonių problemos – dabar jau ir mūsų problemos, nebegalime į jas žiūrėti abejingai bei tikėtis gauti iš jų asmeninės naudos.“

Gal kam nors ekonomikos nuosmukis, socialiniai sukrėtimai ir netgi tikri karo veiksmai neatrodo mirtina grėsmė, bet iš tikrųjų šiais laikais bet koks panašus scenarijus gali sukelti pasaulinę katastrofą.

Dabar natūraliu politikos tęsiniu gali tapti karas, kurio grėsmė jau įgauna pasaulinį mastą.

Nereikia aiškinti, kas tokiu atveju laukia pasaulio, valstybių, šeimų ir kiekvieno asmeniškai – visų mūsų pasaulyje, kuriame nebus, kur pabėgti, pasislėpti.

Norint rasti taikų ir neskausmingą kelią iš krizės, reikia pažvelgti į šiuolaikinių problemų šaknį.

Žmonijos nelaimes sukelia galutinis socialinių bei žmogiškųjų tarpusavio ryšių suardymas. Savanaudiško, vartotojiško požiūrio į visuomenę, pasaulį bei supančią aplinką kelyje nugriautos paskutinės kliūtys.

Esant tokioms sąlygoms socialiniai reikalavimai gali tapti visa griaunančios jėgos bomba arba, atvirkščiai, kuriamojo proceso, kuris leis mums bendromis pastangomis išvengti sukrėtimų ir pakeisti savo gyvenimą į gerąją pusę, pradžia. Tai priklauso tik nuo mūsų sąmoningumo.

Kelias į socialinį teisingumą

Dabar tautos iš vyriausybių reikalauja ne tik gyvybiškai svarbių problemų sprendimo. Nepasitenkinimas pagrįstas normalaus gyvenimo, saugumo jausmo, pagarbos iš valdžios pusės – tiesiog socialinio teisingumo – poreikiu.

Iki šiol niekas nerado idealaus šių klausimų sprendimo, nes tai, kas teisinga vienam, visada būna neteisinga kitam. Esamoje visuomenės struktūroje bet koks priimtas sprendimas tik išsaugos neteisingumą, jeigu jo dar labiau nesustiprins.

Dėl to žmones apima neviltis, kuri gali pavirsti prievartos eskalavimu, o manipuliacijų atveju – karu. Taigi socialinio teisingumo problemos sprendimas turi apimti be išimties visas visuomenės sritis.

Šiandien jau akivaizdu, kad pasaulis pasikeitė iš esmės. Žmonija tapo globali visuma. Situacija reikalauja, kad mes pripažintume kiekvienos tos visumos dalies svarbą – nepaisant to, ar tai tauta, ar atskiras žmogus. Žmonės ir tautos nebegali būti engiamos. Matome, kaip žmonija vis labiau panėšėja į vieną organizmą, kurio organai atlieka pačias įvairiausias funkcijas. Ir nei vienas organas nėra nereikalingas, o idealiuoju atveju kiekvienas turi ištikimai tarnauti kūnui, drauge gaudamas iš jo viską, ko jam reikia.

Lygiai taip pat socialinių problemų sprendimas visose šalyse turi apimti visų visuomenės dalių interesus. Esminis visų derybų, įtraukiant vyriausybių bei protestuojančiųjų atstovus, principas turi būti dalykinis, visapusis ir skaidrus aptarimas. Visų pusių nuomonės vertos dėmesio ir pagarbaus požiūrio. Kadangi daugelis kelia reikalavimus, pusės turi paisyti kitų derybų dalyvių reikalavimų.

Tokiuose aptarimuose neturi būti „gerųjų“ ir „blogųjų“. Yra tik žmonės, nuoširdžiai besidalinantys savo problemomis ir besistengiantys pasiekti visiems priimtino, tinkamo sprendimo.

Įsivaizduokite didžiulę mylinčią šeimą. Kiekvienas jos narys turi savo poreikių: seneliui reikia vaistų, tėčiui – kostiumo vilkėti naujoje darbovietėje, mamai – kūno rengybos pamokų, o vyresnysis sūnus ką tik įstojo į prestižinį ir brangų koledžą. Taigi visi kartu susirenka į šeimyninį pasitarimą. Jie kalba apie esamas pajamas, ginčijasi dėl prioritetų, pasakoja apie savo reikmes, truputį pykstasi ir daug juokiasi. Galiausiai jie žino, ko iš tiesų reikia, o ko – ne, kurio poreikis turi būti patenkintas tuojau pat, o kuris gali palaukti. Šie žmonės susiję tarpusavyje, jie šeima ir todėl sutinka palaukti – suprasdami ir be pykčio.

Daugeliu atžvilgiu globalizacija ir auganti tarpusavio priklausomybė pavertė žmoniją viena milžiniška šeima. Dabar mums tereikia išmokti atitinkamai veikti. Gerai pagalvojus, gyventi kartu visada saugiau nei pavieniui, jeigu, žinoma, tai iš tikrųjų sveika, draugiška, mylinti šeima.

Negalima pamiršti, kad daugelis šalių ir vyriausybių kovoja su nuolat augančiu biudžeto deficitu ir užsienio skolomis. O lėšų deficitui padengti ir skoloms grąžinti nepakanka. Mums, be abejonių, pakaks išteklių normaliam gyvenimui užsitikrinti, jeigu tik rimtai žiūrėsime į vieni kitų poreikius. 

Vadinasi, galime prieiti išvados, kad „didžiulė šeima“ – tai vienintelis būdas socialiniam teisingumui užtikrinti.

Žinoma, ne visi reikalavimai gali būti įgyvendinti iš karto. Tik jeigu mes savo poreikius aptarinėsime atvirai, jeigu suvienysime pajėgas visoms problemoms spręsti, tai lengvai suprasime, kurios iš jų yra aktualiausios, o kurios dar gali palaukti. Bendroje žmonijos šeimoje nereikia griauti sistemos – reikia tik pakoreguoti ir sureguliuoti ją taip, kad ji galėtų tarnauti žmonių, o ne vienų ar kitų įtakingų grupių poreikiams.

Idealiuoju atveju sprendimus reikia priimti prie apskrito stalo, kai žmonės vieni kitiems gali pažvelgti į akis.

Prie tokio stalo niekas negali užimti svarbesnės vietos. Visi susirinkusieji lygūs, vienodo statuso. Lygiai taip pat dabar vyriausybės ir piliečiai turi suprasti, jog nėra kito būdo, išskyrus bendrą kiekvieno poreikių aptarimą susėdus prie apskrito stalo (jeigu ne fiziškai, tai metaforiškai).

Turime atminti, kad visi, kaip šeimoje, priklausome vieni nuo kitų. Problemos, su kuriomis susiduriame kiekviename žingsnyje, – tai ne priežastys, o tikrosios ligos simptomai. Tai susitelkimo ir abipusės atsakomybės vienas už kitą trūkumas.

Taigi šiandien visų svarbiausia spręsti mūsų problemas būtent apskritojo stalo diskusijų būdu, iš eilės, prioritetų eilės tvarka. Taip mes pamažu suformuosime visuomenę, kuri vadovausis visuotinės santarvės ir pasitikėjimo principu.

Sprendimas

„Sprendimo esmė yra adaptuoti mūsų mąstymą tokiam integraliam ir visapusiškai susijusiam pasauliui, kokį sukūrėme.“

Paskal Lami, Pasaulinės Prekybos Organizacijos generalinis direktorius

Dabartinių problemų sprendimo esmė, visų pirma, yra būtinybė pakeisti mūsų požiūrį, nukreipiant dėmesį nuo savęs į sociumą. Į pirmąją vietą reikia iškelti visuomenę, o tik po to – savo ego. Tik tokiu būdu mes užsitikrinsime ir patikimą asmeninę naudą.

Šis sprendimas iškelia dvi užduotis:

1. Užtikrinti normalų gyvenimą visiems visuomenės nariams.
2. Išryškinti socialinės minties formos svarbą platinant šią idėją per žiniasklaidą, o visų pirma – socialiniuose tinkluose.

MES

Kas MES?

MES – Lietuvos gyventojai ir mūsų bendraminčiai pasaulyje, pasauliečiai ir religingi, studentai ir dėstytojai, turintys vidurinį išsilavinimą ir aukštojo mokslo laipsnį, turtingi ir vos suduriantys galą su galu.

MES naivūs? Visiškai ne.

Mums aišku, kad prireiks laiko trokštamai vienybei pasiekti. Mums taip pat aišku, kad MES turime pradėti veikti.

P.S. Apie dviejų užduočių sprendimą skaitykite penktadienį tinklapyje www.mintis.info

Naujausi pasaulio biržų svyravimai ir naujos ekonominės krizės grėsmė taip sukrėtė pačius turtingiausius žemės žmones, kad jie nusprendė nacionalines ekonomikas paremti savo pinigais. Kaip praneša prancūzų žurnalas Le Nouvel Observateur, 16 turtingiausių Prancūzijos žmonių paprašė padidinti jiems mokesčius. „Situacijoje, kai Prancūzijai gresia biudžeto deficitas ir valstybinių skolų didėjimas, kai valdžia kviečia visuomenę solidarizuotis, mums atrodo būtina įnešti savo indėlį“, – turtingų žmonių iniciatyvą skelbia leidinys.

Kitoje Atlanto pusėje amerikiečių milijardierius Warren Buffett, „Forbes“ reitinguose užimantis trečią poziciją, pasiūlė padidinti mokesčius patiems turtingiausiems amerikiečiams ir taip sumažinti JAV biudžeto deficitą. „Draugiškai milijardierių atžvilgiu nusiteikęs kongresas mane ir mano draugus lepino pakankamai ilgai. Kol daugelis amerikiečių stengiasi sudurti galą su galu, mes, ypač turtingi žmonės, ir toliau naudojamės didžiulėmis mokesčių lengvatomis“, – sako W. Buffett.

Milijardierių ketinimai aiškūs. Jie puikiai suvokia, kad esame susieti vieningos ekonominės sistemos, nuo kurios griūties gali nukentėti absoliučiai visi – tiek turtingi, tiek ir vargšai.

Universalus gamtos dėsnis, veikiantis žmonių visuomenėje, sako, kad žmonės turi būti tarpusavyje susivienyje.

Žmogų reikia auklėti taip, kad jis norėtų vykdyti visuomenėje šį gamtos dėsnį.

Vienas žmogus klajojo po apylinkes, mėgavosi vaizdais, pavargo ir atsigulė po troškimų medžiu pamiegoti. Pabudęs pajuto didelį alkį ir pamanė: „Norėčiau kaip nors gauti nors šiek tiek maisto.“

Ir tuoj pat iš niekur atsirado labai skanaus maisto. Žmogus buvo toks išalkęs, kad net negalvojo apie tai, iš kur skanėstai atsirado.

Vėliau, jau pasisotinus, žmogų aplankė kita mintis: „Būtų gerai ko nors išgerti…“ Ir netrukus atsirado puikaus vyno.

Gulėdamas medžio šešėlyje ir begerdamas vyną žmogus pradėjo stebėtis: „Kas vyksta? Galbūt aš miegu? Ar čia yra vaiduoklių, kurie juokauja su manimi?“

Ir pasirodė vaiduokliai. Jie buvo siaubingi, atgrasūs – būtent tokie, kokius žmogus ir įsivaizdavo.

Žmogus pradėjo drebėti ir pamanė: „Dabar jie mane nužudys.“ Ir vaiduokliai žmogų nužudė.

 (Indų alegorija)

***

Mes vis labiau rūpinamės savo egzistavimu, nes nesame pajėgūs aprūpinti kiekvieną žmogų tuo, ko jam norėtųsi. Net patys valdingiausi ir turtingiausi žmonės nejaučia visiško saugumo ir pasitenkinimo.

Mes vystėmės manydami, kad materiali gausa pripildys žmogų. Deja, dabar paaiškėjo, kad amerikietiška svajonė, vartotojiška visuomenė pasiekė kritinę ribą ir pradeda irti. Netgi visko turėdami negalime ramiai gyventi. Aplink kunkuliuojantis pasaulis veikia mus, atimdamas ramybę. Netgi jei įkalinsime save dirbtiniame kiaute, nereaguosime į aimanas ir kenčiančiųjų vaizdus, tai nepadės. Kokiu nors būdu mus visa tai pasiekia.

Ši nepatenkintų norų lavina pagauna mano „kapsulę“, mano pasaulį, pamėtėja į viršų ir parverčia ant akmenų. Priverčia galvoti apie visus, neapkęsti ir užjausti, teisti ir teisinti. Netgi būdamas kapsulėje aš nepajėgiu atskirti savęs nuo pasaulio. Verda aistros, kažkas griūna ir kažkas statoma. Ir noriu aš to ar ne –ši informacija teka per mane.

Gamta taip pat mus išsekina. Ji žingsnis po žingsnio, ilgą laiką mus „terorizuoja“: nuolat padaro mums šiek tiek gero, šiek tiek blogo. Kartais mums atrodo, kad geriau jau nebus, kartais – kad blogiau nebūna. Vėliau priprantame ir prie viena, ir prie kita, pradedame suprasti, kad viskas praeina. Atsiranda silpnumas, abejingumas, automatiškumas… Bet ar tai baigsis, ar tai procesas? Ar taip ir toliau trypčiosime vietoje, nuo vienos kojos ant kitos, iš vienos padėties į kitą?

Sugebėsime pajudėti į priekį tik padidinę savo norą pažinti „kietaširdę“ gamtą, jos dėsnius bei taisykles. Norą išauginę tiek, kad įgautume atkaklumo siekdami tikslo! Be jo mes nuolat pasineriame į savo profesiją ar pomėgius. Vėl kažko tikimės iš savęs, aplinkinių. O visa tai yra laikina. Galiausiai vėl atsiradame toje pačioje vietoje. Mes suprantame, kad esame krizėje, – mūsų egoistinių norų krizėje, ir būtinai turime ją nugalėti. Bet kur yra nukreipta mūsų norų esmė?

Egoistinių norų krizė reiškia, kad materialusis žmogaus vystymasis sustoja, užleisdamas vietą iš esmės kitam vystymuisi – gyvenimo tikslo paieškai. Žmogus nori gyventi geriau, tačiau troškime vartoti jau nebemato prisipildymo. Ir nejaučia gero gyvenimo skonio. Egoistiniai norai riboja mūsų vystymąsi, ir tai stebime pagal mumyse atsiveriančią tuštumą.

Mūsų pasaulio problema – tai iškreiptos visuomenės pasekmė, jos netinkamai pasirinkti tikslai, dirbtinai priimti įstatymai. Šiame mūsų egoistinių norų sukurtame pasaulėlyje ir įstatymus galima pakreipti bet kuria linkme. Natūralių pasaulio dėsnių pakeisti neįmanoma.

Viską, ką mes norime žinoti apie mūsų pasaulį, galima apibūdinti kaip gamtos veikimo rezultatą arba, kaip sako tyrinėtojai, gamtos dėsnius. Vis dėlto bet kurį materialiojo pasaulio dėsnį galima paaiškinti tik tokiu atveju, jei matomas ir suprantamas šio dėsnio šaltinis ir tai, kaip jis veikia. Kitaip dėsnis ne suprantamas, o tik aprašomas.

Žmonijos egzistavimas – tai tūkstantmečius vykstantis bandymas egzistuoti, būnant susiskaldžiusiems iš vidaus. Kol mes nepajusime patys, kad egoistiniai norai siaubingi ir atstumiantys, nesuvoksime jų niekingumo, laikinumo, nepajusime tuštumos jų valdomi, nepatirsime jų negalėjimo atvesti mus prie ko nors gero, jie ir toliau mus žudys.

Gamtos dėsnis – nepermaldaujamas, kaip teisėjas ar auklėtojas. Jis veikia pastoviai ir palaipsniui, stumdamas mus atsirandančio noro jį atskleisti link. Tokio noro atsiradimas – tai mūsų nesąmoningo egoizmo vystymosi pabaigos taškas ir perėjimas prie sąmoningo vystymosi. Tai pastangos suprasti, kas vystosi, kaip ir kuria linkme! Būtent gamtos dėsnis mus atvedė prie naujo atskaitos taško –globalizacijos, ir save „perdavė“ jai : visuotinę priklausomybę vienam nuo kito.

Priklausomybė išryškėja tada, kai mes nepaisome vieni kitų ir dėl to mums būna blogai!

Vlad Rutus

Labai jau daug žmonių leidžia pinigus, kurių jie neuždirba, daiktams, kurie jiems nereikalingi, ir visa tai norėdami padaryti įspūdį žmonėms, kurių negali pakęsti.

Vill Rodžer 

Triumfuojantis dvidešimt pirmame amžiuje – tai žmogus, kuris įsisavino teisingą santykį su kitais ir visu pasauliu.

Būtent toks žmogus pasieks sėkmės, nes veiks ir gyvens sutardamas su gamta, pusiausvyroje su ja.

Iš kurios pusės bežiūrėsi, pamatysi, kad jam „šypsosi fortūna“, kad jam sekasi ir išsilaiko bet kuriose aplinkybėse.

O kiti – visi šitie sukti vyrukai su storomis piniginėmis ir didelėmis santaupomis  – staiga praranda viską.

Dabar iš tiesų ypatingas laikas. Mes esame perėjime iš egoistiško, savanaudiško, asmeninio lygmens prie altruistinio, integralaus, globalaus, kuriame visi turi būti tarpusavyje susiję.

Prieiname būsenos, kurioje laikas trumpėja. Jis tarp mūsų ištįsta dėl mūsų egoizmo, o jeigu visi kartu esame vieno noro sferoje, tai laiko praktiškai nėra. Tai reiškia, kad mes palaipsniui prieiname  laiko pagreitėjimo, erdvės sumažėjimo ir perėjimo iš fizinio pasaulio prie virtualaus pasaulio pajutimo. Tai gamtos kvietimas vienytis. Kvietimas ne šiaip įveikti mūsų atsiskyrimą, o pakilti į kitą gyvenimo pajutimo lygmenį.

(Ištrauka iš knygos „Integralios visuomenės psichologija“)

Kokia jo nauda? Kodėl pasaulis išbalansuotas, kitaip tariant, besivystantis? Įdomus klausimas…

Mokslas žino, kad gyvenimas Žemėje vystėsi nuo negyvosios iki augalinės, toliau – iki gyvūninės ir žmogaus formos. Taip Gamta gimdo vis aukštesnes, pažangesnes, progresyvias stadijas, ir visas vystymosi procesas atlieka priežasčių-pasekmių funkcijąir visam vystymuisi būdingas priežasčių – pasekmių procesas. Tačiau mes visiškai nesuprantame, koks kiekvienos egzistuojančios vystymosi formos tikslas, kuo labiau išsivysčiusi forma pažangesnė už praeitą.

Žmogus pajėgus ištyrinėti Gamtos lygmenis, esančius žemiau jo todėl, kad yra labiau išsivystęs. O ar mes pajėgūs ištirti priežasties – pasekmės ryšį savyje, savo esmę ir savo atsiradimo tikslą?

Ne, dar ne. Bet kas pasakė, kad vystymasis baigtas? Atėjo laikas, ir Gamta pateikė naują impulsą mūsų vystymuisi. Tai matosi, stebint sparčiai besikeičiantį pasaulį. Čia ir klimato anomalijos, ir augalinio bei gyvūninio pasaulio permainos. Savajame lygmenyje taip pat patiriame Gamtos spaudimą, kuris mus keičia. Einame tokio išsivystymo lygio link, kuriame įgysime savybę suprasti Gamtos poveikio mums mechanizmą, galėsime išsiaiškinti Gamtos įstatymus – daug aukštesnes mūsų atžvilgiu jėgas.

Vystomės per kančias ir skausmą todėl, kad nežinome, ko Gamta nori iš mūsų. Neteisingai elgdamiesi, gauname koreguojančius smūgius, mūsų egoizmo juntamus kaip kančias. Jų dėka „šlifuojame“ protą ir jausmą, kol būsime pasiruošę įsiskverbti į Gamtos įstatymų esmę.

Visa esmė – mes, žmonės. Egoizmas skiria mus, todėl visuomenės, kaip santykių sistemos, atžvilgius  esame išsibalansavę. Neigiamai veikiame negyvąjį bei gyvūninį lygmenį, griaudami ir jų pusiausvyrą. Mes niekada nepažinsime vidinių Gamtos įstatymų, jei nepakeisime savo egoistiškos prigimties į tą, kuri yra aukščiausioje Gamtoje.

Svarbiausia progreso prasmė yra ne patogumai ir net ne saugumas. Civilizacijos vystymasis suteikia žmogui galimybę sukoncentruoti proto energiją ne žeminantiems gyvenimo sunkumams įveikti, bet būties esmės išaiškinimui. Tikrasis žmonijos progresas yra ne proto išradingumo padidinimas, bet gebėjimo jausti aukščiausią Gamtos lygmenį vystymas, kitaip tariant, mus valdančių jėgų pajautimas.

Praėję gyvenimo ciklą, paliekame pasaulį ateinančiai kartai. Taip mūsų gyvenimas „pasitarnauja“ aukštesniosios pakopos vystymuisi. Mes paliekame savo veiklos rezultatus, kurių pagrindu auga jaunoji karta. Bet svarbiausias mūsų gyvenimo rezultatas – gyvenimiškosios patirties perdavimas genais ateinančiai kartai. Tik šitaip susiformuoja ryšys, kartų vienybė: supratime, išmintyje, pojūčiuose, jausmuose, tarpusavio santykiuose. Iš savo pasiekimų ir kančių, minčių ir jausmų, mes tarsi „nuskaičiuojame“ dalį kitai kartai, įnešame savo indėlį į vienybės su Gamta namo statybą.

Žmonių vienijimasis dėl siekio tapti panašiais į Gamtą – aukščiausia pusiausvyros forma. Ji jaučiama kaip visiškos ramybės būsena, kurioje nepatiriame Gamtos jėgų smūgių; priešingai – esame abipusio supratimo ir abipusės sąveikos būsenos. Mes visiškai kitaip žiūrime į pasaulį, nenorime panašių į save, taip pat gyvūnų, augmenijos bei žemės naudoti savo egoistiniams poreikiams tenkinti. Priešingai, jaučiamės Gamtos dalimi, esame pusiausvyri ir susitaikę, patiriame visišką ir absoliutų malonumą.

Kol nesuformuosime galutinės, nuostabios sistemos, vadinamos vienybe, ir toliau keisime vieni kitus kartų raidoje. Turime pasiekti šį tikslą, ir tai – mūsų vystymosi finalas.

Vlad Rutus