Jeigu išauklėsime bent vieną kartą, jeigu duosime jai tai ką reikia, net mažą porciją, – ji, savo ruožtu, tai perduos kitai kartai.

Tada karta riedėjimo žemyn tendenciją pakeis kilimo aukštyn tendencija.

O kitaip kita karta nugrims į nusivylimą ir narkotikus… O juk tai mūsų vaikai.

(Iš knygos „Žmogus- mažas pasaulis“)

Dažniausiai suaugusieji baudžia vaiką už tai, kad patys apsirinka ir daro klaidų, nes nemoka kitaip išspręsti susidariusios situacijos. Juk jeigu vaiku nuo pat savo gimimo rūpinasi tėvai, tai jo elgesys, be abejonės, yra tėvų auklėjimo pasekmė. Auklėjimo procesas neapsiriboja paaiškinimais ir pamokymais – į jį įtraukiamas ir visas suaugusiojo gyvenimas, vykstantis vaiko akyse.

Vaikai mus kopijuoja. Tarp kitko, kopijuoja ne tiesiogiai, o su tam tikru iškraipymu, „praleidę“ mūsų elgesį per savo suvokimo prizmę. Dažnai mes ir nenumanome, kokie mūsų elgesio elementai išprovokavo vieną ar kitą vaiko išdaigą. Vaiko elgesys nebūna nepagrįstas, tai yra susiformavusių stereotipų pasireiškimas.

Būtina atkreipti dėmesį ir į įgimtas vaiko savybes. Vaikas gali būti iš prigimties tylus ir švelnus, o gali būti triukšmingas ir netgi žiaurus. Visa tai turi įtakos jo elgesiui. Ar bus teisinga bausti vaiką už jo įgimtų, nuo jo nepriklausančių savybių pasireiškimą?

Žinoma, auklėjimas pradedamas šeimoje, bet po to vaikas eina į darželį, vėliau į mokyklą ir ten jis susiduria su daugybe blogo elgesio pavyzdžių. O blogas elgesys užkrečiamas. Šiuos pavyzdžius vaikas kopijuoja ir sukelia pagrįstą tėvų, auklėtojų ir mokytojų pasipiktinimą. Galimai pagrįstas suaugusiųjų pasipiktinimas bet kokiu atveju bus natūralus. O ar bus šiuo atveju pagrįsta bausmė, nežinia.

Mėgdžiojimas – tai natūralus gamtos numatytas mokymosi būdas. Taip mokosi ir gyvūnų, ir žmonių vaikai. Suaugusieji taip pat nevalingai mėgdžioja tuos, kurių draugijoje ilgą laiką būna. Vaikai pasigauna viską greitai, tiek gera, tiek bloga, ir jeigu mes negalime jų apsaugoti nuo blogos įtakos, ar turime teisę juos už tai bausti?

Dauguma mano, kad bausmės baimė gali žmones sulaikyti nuo blogų poelgių: mažus – nuo išdykavimo, didelius – nuo nusikaltimų. Patirtis rodo, kad daugeliu atveju nėra taip. Dažniausiai bausmė daro žmogų pagiežingą, moko gudrauti ir slėpti savo kaltę.

Kartais griežta bausmė priverčia vaiką nebekartoti kažkokio savo poelgio. Tai reiškia, kad į vaiko psichiką kaip svetimkūnis įsibrauna tam tikras vidinis draudimas. Kuo daugiau yra tokių baimės įkaltų vidinių draudimų, tuo bailesnis, labiau susikaustęs, ribotas išauga žmogus.

Bausmės baimė – blogas pamatas. Ji gimdo užslėptą agresiją ir įprotį veikti patylomis. Tinkamas elgesys, kurį mes norime įdiegti vaikui, turi būti paremtas supratimu. Supratimu šeimos, visuomenės gyvenimo, santykių tarp žmonių principų. Toks elgesys bus pastovus, sąmoningas, iš tikrųjų žmogiškas.

Neįmanoma auklėti vaiko tik švelnumu ir gerumu. Jis tampa lepus, kaprizingas ir savavalis. Dėl to vaikas nekaltas, tiesiog tokia žmogaus psichika. Auklėjant turi derėti griežtumas, apribojimai ir nuoseklumas. Negalima staiga leisti to, kas vakar buvo uždrausta. Tai gąsdina vaiką, jis nebesupranta, ko iš jo norima ir kaip jam elgtis. Negalima taip pat uždrausti to, kas vakar buvo leidžiama, nes tai sukelia nepritarimą ir pagrįstą pasipiktinimą.

Vaikas jautrus suaugusiųjų požiūriui į jį. Jis privalo matyti, kad šis požiūris keičiasi priklausomai nuo elgesio. Suaugusieji turi būtinai vaikui parodyti savo reakciją į tai, ką jis daro, kaip jis elgiasi. Tačiau kokia bebūtų mūsų reakcija, mums negalima rodyti agresijos, pykti ir šaukti. Vaiko psichika yra jautri. Būdami agresyvūs, mes galime vaiką traumuoti ir jame įsijungs psichologinis apsauginis mechanizmas, jis nustos mus suprasti. Vaikas tiesiog užsidarys ir lauks, kol bus paliktas ramybėje.

Auklėjamasis instrumentas gali būti diskusija. Reikia aptarti su vaiku ne tik jo elgesį, bet ir kitų žmonių elgesį, suaugusiųjų elgesį ir savo asmeninius poelgius. Su didele kantrybe, kad jis nebijotų kalbėti nuoširdžiai, kad nesigėdytų ginčytis ir nesutikti su jumis. Taip galima vaiką padaryti aktyviu savo asmeninio auklėjimo dalyviu.

Ypatingais atvejais, kai neįmanoma apsieiti be bausmės, labai naudinga būtų laikytis šių taisyklių.

Pirmoji taisyklė: negalima bausti vaiko iš įkarščio, užplūdus susierzinimo ir pykčio bangai. Šiuo atveju bausmė bus suvokta kaip asmeninis kerštas. Geriausia, jeigu tarp poelgio ir bausmės praeis tam tikras laikas. Tai abiem pusėms suteiks galimybę nusiraminti ir apgalvoti buvusį įvykį.

Antroji taisyklė: būtinas išankstinis aptarimas. Vaikas privalo teisingai suprasti, kur slypi jo poelgio žala ir pavojus, o suaugusysis privalo išsiaiškinti, kodėl vaikas pasielgė būtent taip, kokie buvo motyvai.

Trečioji taisyklė: vaikas privalo dalyvauti skiriant bausmės dydį. Daugelis mano, kad  kuo griežtesnė bus pritaikyta bausmė, tuo didesnį poveikį sukels. Tai neteisinga. Nelabai griežta bausmė, kurią vaikas pripažino esant teisingą, paveiks daug labiau.

Ketvirtoji taisyklė: vaikas privalo matyti, kad jam taikoma bausmė liūdina ne tik jį, bet ir suaugusiuosius, kurie vykdo tą bausmę. Pavyzdžiui, jeigu jūs nusprendžiate neleisti vaiko į pažadėtąjį pasivaikščiojimą, tai neteisinga bus vaiką palikti vieną namuose, o patiems išeiti pasivaikščioti. Jums teks ir patiems likti namuose.

Svarbiausia tai, kad kuo rečiau  bausmė yra taikoma, tuo didesnį poveikį ji daro.

Michailas Aršavskis

Mūsų neišmokė būti „žmonėmis“, mums nepaaiškino kaip mes sudaryti, kokie mūsų norai, kas mus verčia veikti, kokios mūsų savybės, kur mes laisvi, o kur ne. Mes nepažįstame dėsnių, valdančių žmogų ir visuomenę, bei jų vystymą.

Mes nežinome nieko apie save ir aplinką… Tai ir yra mūsų gyvenimas – gyvenimas tamsoje.

(Iš knygos „Žmogus – mažas pasaulis“)

Neseniai įvykęs mirtinos žarnų lazdelės epidemijos proveržis Vokietijoje, o vėliau ir Prancūzijoje, nusinešė dešimtis gyvybių ir pakenkė tūkstančiams gyventojų. Vokietijos valdžia, iš pradžių apkaltinusi „nekultūringąją“ Ispaniją, vėliau ėmė kaltinti savus ūkininkus ir pagaliau „laukinį“ Egiptą.

Vokietijos valdžia, siekdama bet kokia kaina permesti atsakomybę už šią problemą kuo toliau nuo centrinio Europos argokomplekso (geriausia – neišsivysčiusioms šalims), dar kartą pademonstravo šiuolaikinių politikų prioritetus: ekonominiai stipriųjų interesai prieš rūpinimąsi gyventojais.

Epidemijos metu kilusi panika ėmė rimti, nors saugumas dar nėra garantuotas. Tyrimo išvados, kurias šių metų liepos mėnesio leidinyje paskelbė žurnalas „Emerging Infectious Diseases“ („Naujos infekcinės ligos“), netikėtai atskleidė superbakterijų kilmę.

Paaiškėjo, kad bakterijos, rastos naminių paukščių mėsoje Nyderlanduose, gali būti žmonių užkrato superbakterijomis šaltinis. Kaip teigia mokslininkai, antibiotikų vartojimas gyvulininkystėje baigiasi tuo, kad gyvybiškai svarbūs vaistai tampa neefektyvūs. Atsparių vaistams bakterijų buvo aptikta  80 % vištienos, atganentos iš pietinės Nyderlandų dalies parduotuvių.

Atsparumo vaistams genai identiškai atitiko ligoninės pacientų užkrato šaltinį. Atsparios vaistams bakterijos sukelia infekcijas, kurias išgydyti labai sudėtinga, o mirtingumas susirgus meningitu, plaučių uždegimu ar vidurių lazdelės sukeltomis infekcijomis padidėja  2,5 karto.

Nyderlandai – viena iš šalių, kurioje vaistų vartojimas gyvulininkystės srityje yra didžiausias. Nors iš visų Europos šalių šios šalies gyventojai antibiotikų vartoja mažiausiai, per pastarąjį dešimtmetį Olandijos gyventojų susirgimų dėl atspariųjų bakterijų užkrato žarnyne padidėjo dešimtis kartų. Atsparūs vaistams genai bakterijose, kurios sudaro dalį žmogaus žarnų floros, gali turėti neigiamo poveikio gydant plataus spektro infekcijas.

Infekcijos nesustabdo nei politiniai, nei geografiniai barjerai. Tolimosios Australijos Kanberos ligoninės infekcinio skyriaus vadovas Piter Kollignon pareiškė, jog laikas uždrausti antibiotikų vartojimą gyvulininkystėje, jei norime sustabdyti superbakterijų vystymąsi ir plitimą.

Atsiradus superbakterijoms, žmonijai iškilo nelengvo pasirinkimo būtinybė: atsiduoti beribiui vartojimui, rizikuojant savo saugumu atsparių vaistams bakterijų epidemijų grėsmės akivaizdoje, ar grįžti „atgal į gamtą“ ir sumažinti vartojimą, o drauge ir žemės ūkio ir farmacijos koncernų pelną.

Ar sutiks išlepusi visuomenė riboti savo poreikius, ar politikai  ryšis priimti drastiškus sprendimus,  parodys ateitis.

Sergėjus Belickis 

Mes turime pakeisti auklėjimo sistemą visuose lygmenyse ir visiems amžiams – taip, kad vaikui būtų gerai, kad jis vystytųsi laisvai ir komforte, kad gyventų harmonijoje su savo impulsyviu būdu.

Nereikia „pančioti“ vaiko rankų ir kojų. Atvirkščiai, mes patys turime išmokti sutarti su jo „blykstelėjimais“, su jo verdančiu egoizmu ir energija.

(Iš knygos „Žmogus – mažas pasaulis“)

Dabartiniais duomenimis, išsivysčiusių šalių žemės ūkyje dirba ne daugiau kaip 2-3% gyventojų, o pramonės įmonėse karaliauja robotai.

Dar praėjusio šimtmečio aštuntojo dešimtmečio buvo paskelbti tyrimų rezultatai, pagal kuriuos, technologinių naujovių įdiegimas gali sukelti perversmą, kurio pasekmės bus nenuspėjamos. Platus kompiuterių diegimas ir automatizavimas prives prie to, kad nedarbas gali pasiekti 90 %. Prognozės pasitvirtino.

Nei viena vyriausybė nepajėgi suvaldyti visuomenės, kurios didžioji dauguma yra bedarbiai. Vadinasi, subrendo būtinybė bet kokiu būdu kurti darbo vietas. Tam prireikė suformuoti dirbtinę paklausą, kuriai patenkinti atsirado „dirbtiniai“ pinigai. Poreikį tinkamai aprūpindavo reklama, aiški arba slapta, o pinigai atėjo beveik neribotų kreditų pavidalu. Buvo įdėta nemažai pastangų kuriant pojūtį, kad skolų nereikia grąžinti: jos bus padengtos dėl nuolatos augančių nekilnojamojo turto kainų ir prekiaujant akcijomis biržose. Kitaip tariant, kuo daugiau paimsite, tuo daugiau uždirbsite. O paskui viskas bus nuostabu!

Užliūliuoti saldžių pažadų, žmonės sistemingai skolinosi ir labai noriai pirko. Išsivysčiusios šalys išstūmė gamybą į besivystančias šalis, pasilikdamos tik vartojimą, kuris dabar sudaro 70 % JAV ekonomikos. Bet koks gamybos sumažėjimas gresia visam pasauliui ekonomikos sąstingiu ir nuosmukiu.

Tarybų Sąjungos griūtis pastūmėjo išsivysčiusias šalis į vienintelį likusio modelio vystymosi glėbį – vartotojišką visuomenę. Indija ir Kinija sparčiai didina savo didžiulės visuomenės apetitą. Gamtinių išteklių jau nepakanka visiems, o planetos ekologijos griuvimas peršoko tašką, nuo kurio kelio atgal nebėra.

Žmonės vis dar tikėjo, kad ateities kartos gyvens geriau. O ką mes paliksime savo vaikams? Visų pirma – milžiniškas skolas, kurioms grąžinti prireiks dešimtmečių. Paliksime jiems sugriautą ekologiją, iškirstus miškus, užnuodytas upes ir ežerus, negailestingai nuniokotas jūras ir nualintą dirvą.

Ir viso to kaltininkas – pasaulinis sąmokslas. Mūsų neriboto egoizmo sąmokslas.

Sergejus Belickis 

Šita karta reikalauja kitokio pripildymo, o mes ją vadiname „hiperaktyvia“. Ji visai ne „hiper“, o tiesiog „aktyvi“. Jos aktyvumas atitinka tuos vidinius poreikius, kurie pasireiškia joje dabar.

(Iš knygos „Žmogus – mažas pasaulis“)

Tikriausiai nė vienas pasaulio miestas nenukentėjo dėl krizės taip smarkiai, kaip Las Vegasas (JAV). Buvusi pasaulio „lengvo gyvenimo“ sostinė tiesiog griūna akyse. Lošimo namai ir ištaigingi viešbučiai vis labiau tuštėja. Daugelyje kvartalų krito nekilnojamojo turto kainos, vis daugiau gyventojų palieka savo namus, nes nebepajėgia tęsti kreditinių įsipareigojimų.

Kaip praneša agentūra Bloomberg, miestą ištiko dar vienas smūgis. Las Vegasas išgarsėjo ne tik lošimo namais, bet ir „momentinių santuokų“ industrija. Žmonės iš viso pasaulio atvykdavo į miestą, kad be jokių papildomų formalumų per keletą minučių gautų patį tikriausią santuokos pažymėjimą. Krizė žiauriai smogė ir klestėjusiai „momentinių santuokų“ pramonei.

Žmonės jau nesiveržia kurti šeimų – nusprendę gyventi kartu, vengia savo santykių įteisinimo. Krizė atima iš žmonių tikėjimą rytojumi, pirmiausiai dėl to nukenčia nesukurtos šeimos ir negimę vaikai.

Gaila, tačiau situacijos pagerėjimo nesulauksime, kol nebus suprastos teisingos, esminės krizės priežastys – mūsų neatitikimas Gamtos kodeksui. Las Vegasas yra mūsų godumo ir egoizmo simbolis. Neverta stebėtis, kad būtent jam teko dvigubas smūgis.

Jeigu duosime vaikui tai, ko šiandien reikalauja jo siela, tai tikrai išnyks hiperaktyvumo problema.

Gana kišti vaikams nereikalingus dalykus, kuriuos pagal tradicijas gavo iš ankstesnių kartų tik todėl, kad „kitaip negali būti“. Laikas patenkinti jų pagrindinį interesą – sielos vystymo poreikį.

(Iš knygos – „Žmogus – mažas pasaulis“)

Žmonės mūsų dienomis jau nebegali atskleisti gamtoje kažką naujo, nes mes padarėme iš jų beveidžius robotus materialaus pasaulio erdvėje.

Kiekvienas tapo sraigteliu, ir ne daugiau. Jis žino kokią profesiją pasirinkti ir ką reikia išmokti, kad galėtų daugiau uždirbti. Tik šito jis siekia.

Tačiau žmogus netampa laimingesnis dėl begalinio sėkmės vaikymosi. Atvirkščiai, mes susidūrėme su krize moksle, auklėjime, kultūroje, visose žmogaus veiklos srityse – būtent dėl to, kad neformuojame Žmogaus pilnąja žodžio prasme.

Tikėsimės, kad dabartinė krizė taps neteisingų tarpusavio santykių pabaigos pradžia.

(Iš knygos „Žmogus – mažas pasaulis“)