Po Breiviko sukeltų teroristinių išpuolių Norvegijoje mokslininkai Europoje pastebėjo staigų ultradešiniųjų nuotaikų sustiprėjimą. Anglų gynybos nacistinė grupuotė „Liga“, kurią minėjo Breivikas, į savo gretas užverbavo daugiau nei dešimt tūkstančių jaunuolių.

Kai kurie Europos parlamento politikai atvirai palaiko norvegų teroristo pažiūras. Pavyzdžiui, Mario Borgezio, italų nacionalistinės partijos iškelto Europos parlamento nario, pasisakymai sukrėtė Europą ne mažiau nei Breiviko veiksmai: „Perskaičiau tik 500 jo dienoraščio puslapių, ištraukas. Pasakysiu, jog šiandien taip pat galvoja 20 procentų europiečių. Vadinasi, 100 milijonų žmonių Europoje palaiko jo mintis dėl krikščioniškos visuomenės gyventojų apsaugos nuo musulmonų antplūdžio. Dalis Breiviko pastabų, žinoma, kviečia imtis prievartos, bet kai kurios tiesiog puikios.“

Po skandalo, kilusio dėl šių pasisakymų, Borgezio bei jo partijos draugams, žinoma, teko atsiprašinėti. Vis dėlto europarlamentaras tepasakė tai, ką aiškiai rodo statistikos duomenys. Europoje dešiniosios partijos įgyja vis stipresnes pozicijas, o dešiniųjų idėjos – platų gyventojų pripažinimą.

Dabar Europoje padėtis tokia, kad žingsnis į vieną ar į kitą pusę gali būti pražūtingas: viena vertus, jau nebegalima griežtomis priemonėmis kontroliuoti emigrantų, kita vertus, neįmanoma ignoruoti tikrųjų europiečių pretenzijų. Išeitis iš krizės – tikrai ne atgimstančios ultradešiniųjų nacionalistų idėjos.

Šiandien, skirtingai nei prieš keletą dešimtmečių, mes suvokiame pasaulio globalumą ir visapusį ryšį, kuriame kiekviena šalis arba nacija priklauso nuo kitos. Todėl tinkamai išspręsti konfliktą galima tik pakilus į naują lygmenį, galvojant ne apie atskiros valstybės ar nacijos interesus, o vertinant visą tarpusavyje susijusią sistemą.

Auklėti žmogų – tai reiškia organizuoti jo aplinkoje tokią visuomenę, kuri visada nukreiptų jį teisingo ryšio su aplinka link.

(Iš knygos – „Žmogus – mažas pasaulis“)

Tikslas – maksimali laimė

Taigi matome, kad, kilus kokiai nors problemai, žmogus gali pasinaudoti mokslo vaisiais (pavyzdžiui, jei žmogus neturi ko valgyti, jis gali nueiti į parduotuvę ir nusipirkti reikalingo maisto, pagaminto  mokslo pagalba), gali kreiptis į religiją (melstis ir tikėtis pagalbos iš aukščiau, jeigu, pavyzdžiui, prarado gyvenimo prasmę ar kas nors nepasisekė), gali užsiiminėti dvasinėmis praktikomis (norėdamas pagerinti savo sveikatą, asmeniškai arba dvasiškai tobulėti, turi atlikti tam tikrus pratimus).

Nepaisant plataus išvardintų metodikų pasirinkimo, žmogaus gyvenimas netampa lengvesnis ir paprastesnis, o daugiau primena žiurkių bėgimą ratu su vis sudėtingesnėmis kliūtimis (išsprendę vienas problemas, mes iškart susiduriame su naujomis, dar rimtesnėmis).

Logika ir sveikas protas kužda, kad tam, kad žmogus gautų galimybę išspręsti problemą, jis turi pakilti į aukštesnį lygmenį (iš pasekmės – į priežasties lygmenį). Tuomet atsiranda galimybė pamatyti, kas yra šaltinis, o kas – kiekvieno reiškinio pasekmė, ir padaryti teisingas išvadas, kurios neleidžia suklysti.

Pavaizduokime tai kitoje schemoje: įsivaizduokime, kad yra kažkoks bendras tikslas, kurio iš savo lygmens siekia mokslas, religijos, tikėjimai, dvasinės praktikos bei visos kitos žmogaus pažinimo sritys.

Toks tikslas gali būti maksimali laimė arba maksimali komfortiška žmogaus būsena mūsų ar ateities pasaulyje – tai nesvarbu, tačiau visi mokslai, religijos, tikėjimai ir kt. siekia to, kad žmogus jaustųsi komfortiškai ir gerai. Skirtumas tik tas, kad kiekviena kryptis, kiekvienas požiūris eina savo keliu ir kai žmogus yra, pavyzdžiui, taške A, suprantama, kad visi kiti keliai ( B, C, D, E) suvokiami kaip priešingi jo požiūriui, geriausiu atveju – netrukdo jam.

Pavyzdžiui, įsivaizduokite rankos plaštaką. Kai aš esu taške, kuriame jungiasi pirštai (tikslas), matau visus pirštus, matau, kad įvairiais keliais (A, B, C, D, E) galima pasiekti vieną tikslą, bet taip pat suprantu, kad kiekvienas pirštas atskirai atstovauja viso labo tik daliai visos rankos, kad jie papildo vienas kitą, sudarydami visumą. Jeigu aš esu kiekvieno piršto galiukuose, matau tik savo pirštą ir esu įsitikinęs, kad teisus (iš tikrųjų egzistuoja) tik jis, o visi kiti pasiklydę (neturi teisės egzistuoti).

Lygiai tas pats pasakytina ir apie egzistuojančius požiūrius į pasaulio suvokimą. Kodėl mokslas, religijos, tikėjimai ir pan. nuolat konfrontuoja? Todėl, kad jie nepatenka į priežasties (tikslo) lygmenį, jie būna pasekmės (požiūrių A, B, C, D, E) lygmenyje, kuriame kiekvienas kelias (požiūris) skiriasi nuo kitų, kiekvienas savaip teisus, tačiau nematydami bendro paveikslo, nei vienas iš jų negalės savarankiškai gauti visaverčio rezultato, t. y. suteikti žmogui laimės.

Situaciją, kai susiduria įvairūs požiūriai, labai gerai iliustruoja toliau papasakota parabolė.

Maksimas Etkalo

bus daugiau

Žmogui atliekant keletą užduočių, pavyzdžiui, užsiimant namų ruoša, dirbant kompiuteriu ir vienu metu per televizorių klausantis naujienų, jo smegenys gamina dofaminą.

Dofaminas – tai neuromediatorius, atsakingas už dėmesį, emocijas, tarp jų ir malonumo pojūčius bei skausmą. Būtent su šiomis žmogaus smegenų savybėmis buvo susiję Masačiusetso (JAV) technologijų instituto mokslininkų tyrinėjimai. Psichologai apklausė tėvus, kurie skundėsi, kad jų paaugliai vaikai su jais beveik nebendrauja, o visą laiką praleidžia internete. Mokslininkai buvo labai nustebę paaiškėjus, jaunesnio amžiaus vaikai kenčia dėl to, kad jų tėvai su jais nesikalba, o laisvą laiką skiria bendravimui šiuolaikiškomis technologijomis. Štai viena mergaitė pasakojo, kad jai nepavyksta pasikalbėti su mama pakeliui iš vaikų darželio namo, nes mama viena ranka vairuoja mašiną, o kita rašo SMS žinutes.

Dažnai tėvai, siekdami pašalinti stresą ir palaikyti malonumo būseną, praleidžia tą laikotarpį, kai vaikai nori iš jų mokytis ir yra pasiruošę bendrauti. Juk paauglystėje vaikai tiesiog kopijuoja suaugusiųjų elgesį.

Kokia yra vaiko aplinka šiandien, tokiu jis bus rytoj.

Todėl turime vaikams duoti teigiamus pavyzdžius, filmuoti filmus, rašyti pasakojimus ir pan.

Tiktai taip, palaipsniui, vaikas ims suvokti mūsų demonstruojamus pavyzdžius ir jie suformuos jo asmenybę.

(Iš knygos „Žmogus – mažas pasaulis“)

Žmogus savo gyvenime susiduria su įvairiais nemalonumais, sunkumais, ligomis, kataklizmais, krizėmis. Kai žmogui gyventi tampa nekomfortiška, dažnai kyla globalūs klausimai: „Kokia vykstančių procesų prasmė? Kodėl ir kam to reikia?“

Jeigu neišnagrinėsime, koks mūsų egzistencijos tikslas, jeigu neišsiaiškinsime, kas mes tokie, kur esame ir kaip turime teisingai funkcionuoti, tai problemų ir nemalonumų kils vis dažniau. Tai bus nuoroda į neteisingą naudojimąsi pačiais savimi ir savo gyvenimu. Juk ir vaikiška kėdutė sulūš, jeigu joje įsitaisys suaugęs dėdė, arba siurblys negalės normaliai veikti prijungtas prie netinkamo energijos šaltinio.

Taigi  kur žmogui kreiptis pagalbos kilus kokiai nors problemai? Iki šiol buvo paplitę du pagrindiniai žmonijos problemų sprendimo požiūriai: mokslinis ir religinis. Be to, pastaraisiais metais išpopuliarėjo vadinamasis dvasinių praktikų požiūris. Kadangi šios praktikos turi nemažai tam tikrų ypatybių, jas sunku priskirti prie kurio nors vieno iš pagrindinių požiūrių.

Žinoma, savotiška atgaiva kenčiančiajam nuo gyvenimo gali tapti kultūra ir pramogos, tačiau jų nenagrinėsime, nes kultūra ir pramogos neišsprendžia žmogaus problemų, o tik padeda jam atitrūkti, užsimiršti ir atsipalaiduoti sunkiomis gyvenimo akimirkomis.

Taigi kokie teiginiai dominuoja moksliniame ir religiniame požiūriuose?

1. Mokslinis požiūris į tikrovės suvokimą veikia tik apibrėžimo „materialusis pasaulis objektyvioje tikrovėje“ ribose. Mokslinis suvokimo metodas negali atskleisti objektų esmės ir tikrovės reiškinių. Greičiausiai, jis turi taikomąją reikšmę, svarbiausias jam yra kiekybinis tų objektų bei reiškinių, kurie pasireiškia materialiame pasaulyje, aprašymas. Be to, aprašymas tuo tikslesnis, kuo jis arčiau esmės, todėl iš principo mokslas gali priartėti prie esmės, bet šis procesas begalinis ir nėra nė vieno proceso ar reiškinio, prie kurio esmės būtų priartėta taikant mokslinį metodą.

2. Religinis požiūris dažnai įsivaizduojamas kaip atsakas į žmogaus poreikį liautis jausti sumišimo būseną ar mirties baimę (ir lydintį norą nemirti). Tikint pasauliu už gyvenimo ribų (į dvasinį pasaulį), šie poreikiai neva patenkinami, garantuojami mūsų gyvenimų prasmė, tikslas ir viltis (priešingu atveju tai beprasmiai, betiksliai ir baigtiniai gyvenimai). Pagal šį požiūrį, turime ieškoti aukščiausiosios jėgos, kuri ir užtikrins mums tikslus per dievo pamokslus. Sprendimas įtikėti į tokią valdžią ir yra religinio požiūrio pagrindas, visiškai atmetantis bet kokią nenuginčijamą bazę ir palikdamas jo pasekėjus jų pačių vaizduotės galiai.

3. Vadinamųjų dvasinių praktikų specifika yra ta, kad praktikų tikslas, įprastai apibrėžiamas kaip aukštesnė dvasinė būsena, nepriklauso (kaip kad religijose) materialiojo pasaulio sričiai ir praktiškai negali būti suvokta ir įgyvendinta šiame lygmenyje. O priemonių kompleksas, naudojamas siekiant tikslo, visiškai susijęs (kaip moksle) su mūsų materialiuoju kūnu (meditacija, pratimai ir kt.), bet tiesos vystymosi kriterijus yra asmeniniai žmogaus vidiniai pojūčiai, kurie kiekvieno žmogaus gali būti vis kitokie.

Dvasinės praktikos iš esmės yra mistinio ir asketiško pobūdžio: apribojus savo poreikius ir norus iki minimalaus galimo lygio, tam tikrų pratimų ir metodikų atlikimas leidžia žmogui pajusti savo materialiųjų pojūčių būsenas, kurios tariamai įsivaizduojamos kaip dvasinės tikrovės pajutimai.

Maksimas Etkalo

bus daugiau

Žurnalas „Social Psychological and Personality Science“ išspausdino straipsnį, kuriame anglų mokslininkas Kurtas Grejeris, remdamasis tyrimais, paskelbė išvadas, kad po emocinio kontakto su kitais žmogus tampa fiziškai stipresnis.

Eksperimentas gana paprastas: dalyviams buvo išdalinta po keletą dolerių ir pasiūlyta atiduoti pinigus kaimynams arba pasilikti sau. Davimo veiksmas privertė žmones patirti teigiamų emocijų, o vėliau, paprašius ant ištiestų rankų palaikyti 2,3 kg svorį, dosnieji įstengė išlaikyti ilgiau. Mintys apie gerus darbus tiesiog darė juos stipresnius.

Mokslininkas mano, kad gerų darbų terapija gali padėti kovojant su depresija ir sustiprinti fizinius ir protinius gabumus.

Žmogus pasiekia tokį išsivystymo lygį, kad nori sužinoti, jis jau išauga iš paprasčiausio gyvūninio lygmens – kad visą gyvenimą rūpintųsi vien tik savo pragyvenimu. Jam įdomu žinoti, ar apskritai yra kokia nors gyvenimo prasmė, ar ne. Nerasdami atsakymo į šį klausimą šiandien žmonės puola į depresiją, griebiasi narkotikų, teroro ir ko tik nori.

Iš esmės tai yra mūsų vidinis pasąmoninis klausimas – kodėl mes gyvename? Jeigu žmonės žinotų atsakymą, jie taip nevargtų keisdami pasaulį mūsų lygmenyje. Žvelgdami į visą žmonijos istoriją matome, kad šio pasaulio lygmenyje mūsų pasaulio pakeisti neįmanoma, – visi bandymai vis tiek atves mus prie visiško nusivylimo.

Štai jeigu žmogus išeitų už mūsų pasaulio ribų, pamatytų iš kitapus jį valdančias jėgas, prisijungtų prie šios valdymo sistemos, žinoma, visa tai jį pakeltų iš šio pasaulio monotonijos. Svarbiausia, kad mes suprastume, kaip gyventi toliau. O kiekviena diena būtų pripildyta naujos prasmės, pradėtume suvokti, kodėl Gamta mums sukūrė būtent tokias aplinkybes. Ir kiekviena mūsų gyvenimo minutė galėtų įgyti Aukščiausią vertę.

Jeigu teisingai auklėsime vaikus, tai po dešimties metų pamatysime naują kartą.

Vaikai žinos kokiame pasaulyje jie gyvena ir supras kiekvieno savo veiksmo pasekmę.

Dėl to visi jų poelgiai, sumanymai, ketinimai bei tarpusavio santykiai bus tokie teisingi ir optimalūs, kad vaikai bus tiesiog laimingi.

(Iš knygos „Žmogus – mažas pasaulis“)

Likimą galima keisti. Be paprastų fiziologinių genų dar yra informaciniai genai. Ir jie mumyse pasireiškia grandinėle, kaip kompiuteryje – kiekvieną kartą, kiekvienu momentu sprendžiama tam tikra užduotis. Ir kokiu būdu kiekvieną kartą reikia realizuoti jos naują būseną – pasiekti geresnę, susivienyti, rasti pusiausvyrą su Gamta, – komanduoju aš.

Jeigu aš tam pasiruošęs, jeigu noriu teisingai realizuoti šį geną, teisinga kryptimi, tai man nereikia patekti po mašina, aš  galėsiu tai padaryti kokio nors mažo, paprasto, gero veiksmo pagalba. Nes kai tik aš palinkstu į kitą pusę, galvodamas, kad elgiuosi gerai, bet nepažįstu štai šios tikrosios Gamtos krypties, – iš karto mane pradeda veikti neigiama koreguojanti  jėga. Ji mene veikia kančių forma, ir taiso mane.

Todėl reikia tiksliai žinoti kryptį ir jos laikytis. Pagrindinė žmonijos problema yra ta, kad ji mano, jog žino kaip reikia veikti ir visus tašo pagal savo supratimą. Galiausiai priskaldo malkų. Mes savo vystymusi, evoliucija pakilome į tokį lygmenį, kuriame esame absoliučiai susiję. Būtent į tai reikia kreipti dėmesį.