Bėgant amžiams žmonės vis ieško laimės formulės. Alchemikai, filosofai, rašytojai, genų inžinieriai, psichologai –per visą istoriją buvo daugybė didžių protų, pasiruošusių prisiimti nepakeliamą naštą: padaryti žmoniją laimingą. O ar pavyko?

Daugelis žmonių eikvojo metus ir visą gyvenimą šiai paslaptingai formulei atrasti, tačiau geriausiu atveju terado kažkokį laimės pakaitalą, placebą, kuris laikinai padaro žmogų laimingą arba suteikia dirbtinio tikėjimo savo laime.

Kodėl taip sunku išrasti vieningą, universalų receptą, kuriuo vadovaudamiesi taptume laimingi, sveiki, turtingi, sėkmingi?

Kiekvienas išmintingas žmogus žino, kad prieš ieškant bet kokios formulės, reikia žinoti jos išvestines dalis. Paimkime, pavyzdžiui, žmogų. Bet kuris iš mūsų sau linki viso ko geriausio, laimės. Mes norime būti kartu su mylimaisiais, tačiau vos tik atsiduriame greta jų, tuoj pat kyla priešiškumas ir net atstūmimas.

Daug susituokusių porų turi tokios liūdnos patirties: kuo daugiau trokšta laimės, meilės, tarpusavio supratimo, tuo sau ir kitiems didesnio skausmo sukelia. Padaryti savo gyvenimą laimingą greta artimo žmogaus panašu į ruletės lošimą su labai menka galimybe išlošti.

Kodėl taip yra? Iš visos širdies mes pasirengę kažką mylėti, tačiau, galų gale, labai smarkiai nusiviliame ir dėl to mūsų sielos tampa dar labiau nejautrios.

Kuo daugiau vystosi žmogus, tuo sunkiau jam gyventi kuriant šeimą, darant savo gyvenimą komfortiškesnį ir džiaugsmingesnį.

„Aš pats sau gyvenu, man niekas kitas nereikalingas”, – tokių ir panašių frazių galime girdėti gatvėje, darbe, tarp draugų. Nors prieš dvidešimt metų toks posakis būtų laikomas nenormaliu.

Čia ir slypi paradoksas: kuo labiau trokštame laimės, tarpusavio suartėjimo, materialaus apsirūpinimo, ramybės asmeniniame gyvenime ir taikos tarp šalių, tautų, tuo sudėtingiau mums darosi egzistuoti kartu.

Kodėl tai vyksta? Gal tai ne atsitiktinumas, o dėsningumas? Nejaugi Gamta, sukūrusi pasaulius, galaktikas ir mūsų Visatą, suklydo dėl žmonių? O gal ji turi savotišką žmonių laimės „supratimą“?

O mes, lyg nenuovokūs vaikai, nuolat pamirštame, jog esame neatskiriama Gamtos dalis. Mes nežinome Gamtos dėsnių, taigi nevertiname jų. Dėl šios priežasties ir negalime rasti tos didingos laimės formulės, kurios jau taip seniai ieškome. Bet kuris fizikas žino, kad nė viena formulė negali egzistuoti, jei nedera su natūraliais Gamtos dėsniais.

O dabartiniame vystymosi etape ji skatina mus susivienyti ir sako, kad tik tuomet, kai iš tikrųjų rūpinamės vieni kitais, įvertiname kitų interesus ir siekiame suartėti su jais, galime iš tikrųjų tapti laimingi, pasiekti klestėjimo ir gerovės visiems ir kiekvienam Žemėje.

Timofej Pronin

Visi mes iš prigimties esame užkietėję egoistai. Tačiau žodžiai „brolybė“, „vienybė“, „meilė“ sukelia mums teigiamas emocijas, o „priešiškumas“, „nesantaika“, „neapykanta“ — neigiamas. Kodėl taip yra?

Pirmieji žodžiai būdingi altruistiniams santykiams, o antrieji — egoistiškiems. Kadangi pagal savo prigimtį mes esame savanaudžiai, tai, regis, antrosios sąvokos mums turėtų būti psichologiškai artimesnės. O faktai rodo ką kita.

Maža to, žmonijos vystymosi procese mes stebime esminį prieštaravimą. Rūsčios sąlygos pirmykštį žmogų privertė visiškai neutralizuoti savo egoizmą ir gentyje sukurti vienybe bei savitarpio pagalba paremtus santykius.

Vystantis protui, darbo priemonėms ir įgūdžiams egoizmas užvaldė ir sunaikino primityviąją vienybę. Tolimesnį žmonijos vystymąsi lėmė nuolat augantis egoistiškas noras. Paradoksalu, tačiau tam egoistiškam norui patenkinti žmonės buvo priversti vėl jungtis į valstybines, gamybines-ekonomines, mokslines, kultūrines, auklėjamąsias ir kt. bendrijas. Tai reiškia, kad žmonių tarpusavio santykiuose visuomet varžosi dvi raidos kryptys — egoistinė (ardomoji) ir altruistinė (vienijamoji). Pradiniame žmonijos vystymosi etape vyravo altruizmas (genčių vienybė), vėliau — egoizmas (šiuolaikinės visuomenės individualizmas). Iš kur tokia dichotomija?

Atsakymas slypi dvilypėje žmogiškojo ,,Aš“ prigimtyje. Iš vienos pusės, ji egoistiškai individualistinė. Savo kraštutine forma šitas ,,Aš“ norėtų egzistuoti vienaskaita, kad visos pasaulio gėrybės priklausytų jam vienam. Tačiau tokiame vienišame pasaulyje nėra, kam jausti ir įvertinti jo paties. Reiškia, vienintelė išraiškos forma ,,Aš“ egzistuoti yra visuomeninė, kolektyvinė forma.

Taigi, slopindamas savanaudiškąją pusę, jis priverstas rūpintis kitais, iš dalies atskleisdamas altruistines savybes, parodydamas savo antrąją pusę. Tai labai svarbus momentas, nes čia atsiveria vienintelė galimybė daryti poveikį abiem pusėms. Būtent poveikį ir būtent abiem, todėl, kad vienos iš jų sunaikinimas reikštų paties ,,Aš“ sunaikinimą. Įtakos tikslas yra ne sunaikinimas, o pavaldumas viena kitai dėl konkretaus žmonijos vystymosi etapo aplinkybių. Kaip sakoma, ,,kiekvienai daržovei — savas laikas“.

Jeigu pirmykščio žmogaus išgyvenimui reikėjo stipriau išreikšto altruizmo, tai žmonijos vystymuisi paspartinti — egoizmo. O dabar neigiamos egoistinio kelio pasekmės viršijo teigiamas, ir žmonija priėjo susinaikinimo ribą (ekologija, epidemijos, žmogiškųjų santykių krizė). Tikslinga paklausti: kodėl už visa tai kaltė tenka egoizmui?

Bendras žmonijos vystymosi vaizdas atsispindi keičiantis socialinėms-ekonominėms struktūroms: primityvusis — vergovinis — komunistinis. Visų šių revoliucijų tikslas buvo maksimalus vienos klasės egoizmo patenkinimas likusiųjų sąskaita, pasiekus aukštesnį susivienijimo lygį.

Šiuo atveju buvo ignoruojamas faktas, kad žmogus, nors ir labiau išsivystęs, viso labo tėra vienas gamtos sistemos elementų. O juk bet kurioje sistemoje kiekvieno elemento gerovė pirmiausiai priklauso nuo bendros visos sistemos gerovės. T. y. keliant revoliucinių pokyčių tikslus, reikia siauros klasės požiūrį keisti į bendražmogiškąjį, o dar didesniu globaliu mastu — netgi į visaapimantį.

O tai jau užduotis, reikalaujanti altruistiško požiūrio. Tai reiškia, kad egoizmas savo vaidmenį suvaidino (ir, reikia pasakyti, pakankamai efektyviai), ir dabar atsirado būtinybė perkelti jį į antrąjį planą. Šis procesas neišvengiamas, mūsų pasirinkimas yra tik metodo įgyvendinimo būdas — kruvinos revoliucijos ar taikaus vystymosi keliu, suvokiant tokio žmonijos pasikeitimo būtinybę.

Savaime aišku, egoizmas priešinsis visomis jėgomis. Jeigu visų ankstesnių raidos stadijų pasikeitimų tikslai buvo klasinio pobūdžio, tai ir jų varomosios jėgos buvo konkrečios klasės. Egoizmo vaidmens pakeitimas tampa jau ne klasine, bet bendražmogiškąja užduotimi. Atitinkamai varomoji tokio proceso jėga negali būti nė viena atskira klasė. Kokia tai jėga? Štai dabar atėjo laikas prisiminti poveikio egoizmui būdus.

Kadangi savo dvilypėje prigimtyje žmogiškasis ,,Aš“ priverstas atsižvelgti į kitus ,,Aš“, tai jo prigimties pusės, įskaitant ir egoistiškąją, susiduria su kitų ,,Aš“ poveikiu iš aplinkos. Jėga ir, aišku, šio poveikio rezultatas priklauso ir nuo darančiųjų įtaką skaičiaus, ir nuo jų kokybinių savybių.

Kiekybiniu požiūriu, jeigu man 5-10 žmonių pasakys, kad altruizmas svarbus, aš tai praleisiu pro ausis. Kai pasakys 20-30-ąjį kartą — išgirsiu, 100-ąjį kartą — susimąstysiu, o išgirdęs 500-ąjį kartą — sutiksiu. Mano vienišas egoizmas neturi fizinių, tiksliau, psichologinių galių atlaikyti 500 nuomonių spaudimą. Kokybiniu požiūriu mano ego pasiduoda jau 10-15-os autoritetų nuomonei, publikuojamai 5-6-iuose laikraščiuose ar 3-4-iose populiariose radijo ar televizijos laidose. Reikalas tas, kad mano ,,Aš“ negali nepaisyti visuomenės savęs vertinimo ir būti ,,balta varna“. Kita vertus, pagal savo prigimtį egoizmas negali nesiveržti atsiradusio jam pasiekiamo malonumo link. Tai panašu į prieš asilo akis pakabintos morkos poveikį. Šių faktorių poveikio pagrindu yra kuriamos reklamos.

Tai supratusiųjų užduotis yra susijungti į plačią visuomenės informavimo kampaniją, apimančią 10-15 % aktyvių gyventojų, ypač remiantis žiniasklaida ir autoritetingais bei populiariais žmonėmis. Turint omeny tai, kad mūsų pusėje toks galingas faktorius kaip sisteminė krizė, užduotis realiai įvykdoma. Be to, žmonėms būtina išaiškinti, kad mus supanti ekosistema jau milijardus metų harmoningai egzistuoja būtent dėl jos negyvojo, augalinio ir gyvūninio lygių altruistinių santykių.

Pats egoizmo į antrą planą nustūmimo procesas turi būti grindžiamas principu: ,,nuo paprasto — prie sudėtingo“ ir mažomis apimtimis. Pagal inercijos dėsnį, judėjimą galima palaipsniui greitinti nuolat palaikant ir netgi didinant visuomenės spaudimą.

Tolimesnis žmonių vystymasis savanaudiško troškimo ,,gauti“ pagrindu kupinas didžiulių kančių ir net susinaikinimo grėsmės. Pribrendo būtinybė mūsų savanaudiškumui keisti savo formą į altruistišką. Jei iki šiol ankstesnėse pertvarkose mes dalyvavome nesąmoningai ir jų formos pasirinkimui neturėjome įtakos, tai dabar mes patys privalome nuspręsti, kaip tai nutiks — einant kruvinos revoliucijos ar taikios evoliucijos keliu.

Daniel Popel

Tikra meilė – tai atrasti save, atsisakant savęs paties, ir išnykimas kitame žmoguje.
Hegelis

Kartais būna, kad išgirsta kokia nors melodija ar daina visą dieną persekioja, nuolat sukasi galvoje. Vėl ir vėl kartoji pažįstamus žodžius, net negalvodamas apie jų prasmę. Ir staiga sustoji nuo kažkokios tave nušvietusios minties, pradedi gilintis į eilučių prasmę. Lygiai taip pat atsitiko išgirdus žinomą dainelę iš kino filmo „Linksmoji planeta”: „Širdis ne šiaip duota, širdis privalo mylėti, širdis ne šiaip duota, širdis privalo tikėti…”

Priblokšta žvilgčioju į savo širdį… ir suprantu, kad aš nežinau, kas yra meilė. Dabar mokslininkai sako, kad tai, ką mes įprastai vadiname meile, viso labo yra tik hormonų rinkinys.

Antropologijos profesorė Helen Fišer daro prielaidą, kad, žiūrint moksliškai, meilė turi tris etapus: geismą, romantiką, prisirišimą. Pirmajame etape ima veikti hormonai, tokie kaip testosteronas. Romantiški santykiai susiję su smegenų cheminėmis reakcijomis, kurias galima aprašyti tokia fraze: „Nukreipk ir sufokusuok visą savo energiją tik į vieną žmogų”. Trečiasis etapas susijęs su hipofizio gaminama medžiaga, vadinama oksitocinu. Profesorė Sindi Chazan iš Kornelio universiteto įsitikinusi, kad kai „netikėtai ateina meilė”, žmogaus galvos smegenyse pastebimas trijų cheminių elementų dopamino, feniltilamino ir oksitocino koncentracijos padidėjimas. Stebint keletą tūkstančių porų mokslininkei pavyko išsiaiškinti, kad šių medžiagų koncentracija pasiekia maksimumą poros bendravimo laikotarpiu nuo 18 iki 30 mėnesių. Vėliau… sumažėja. Taigi meilė tiesiog tampa įpročiu.

Būtent oksitocinas sukelia moterų emocinį prisirišimą prie lytinių partnerių. Ši medžiaga dalyvauja formuojant motinos ir vaiko prisirišimą gimdymo metu ir maitinant krūtimi. Oksitocinas ir vazopresinas sukelia saugumo jausmą bei emocinį pakylėjimą. Anesteziologas Stiuart Meloi iš Šiaurės Karolinos visiškai atsitiktinai aptiko, kad elektra stimuliuojant stuburo smegenis, praktiškai bet kuriam žmogui galima lengvai sukelti orgazmą. Gydytojas prijungė elektrodus prie pacientės stuburo smegenų. Vietoj to, kad susirauktų iš skausmo, kaip įprasta, atliekant šią procedūrą, moteris sudejavo iš malonumo ir paprašė gydytojo to paties išmokyti jos vyrą.

Mokslininkai jau žino, kodėl galvoje atsiranda libido ir kaip per visą kūną nusirita aistros banga: daugybė neuronų gamina meilės signalus, kurie labai greitai dauginasi. Aptikti septyni sekso centrai. Kai jie tampa aktyvūs, žmogus jaučia seksualinį susijaudinimą. Orgazmas prasideda galvoje, tačiau jį stimuliuoja cheminės medžiagos.

Dabar farmacijos laboratorijose testuojamos vaistažolės, kurios turi įtakos serotonino ir dopamino apykaitai. Šios abi substancijos laikomos laimės hormonais. Jos perduoda signalus neuronais. Šiuose signaluose – aistra ir susijaudinimas. Drauge jie valdo jausmus, atmintį ir galimybę mokytis. Taigi nenuostabu, kad kai į laimės hormonų struktūrą įmaišoma medikamentų, kartais įvyksta nuostabių efektų.

Pažiūrėkime, kaip reaguoja mūsų organizmas, kai matome sekso partnerį. Žmogus turi keturias hormonines liaukas: skydliaukę, antinksčių liauką, kasą, kiaušides, vyrai sėklides – iš šių liaukų hormonai „išnešioja komandas“ į visus organus. Antinksčiai ima gaminti adrenalino hormonus, kortizolą ir noradrenaliną. Adrenalinas sukelia pavojaus jausmą, kortizolas – agresiją, įsimylėjimą, energiją, noradrenalinas – pasitenkinimą, seksualinį susijaudinimą, serotoninas – džiaugsmo pojūtį, kuris sumažėja įsimylėjus ir sukelia ilgesį ir abejones. Tam, kad meilė nebūtų kančia, endokrininė sistema kompensuoja serotiną, gamindama endorfinus, oksitociną ir vazopresiną, sukeliančius euforijos ir ilgalaikės meilės jausmą.

Testosteronas sukelia seksualinį potraukį. Vyrams jis pasiekia maksimumą 16-20 metų, todėl šiame amžiuje jie galvoja tik apie seksą. Moterims testosteronas maksimumą pasiekia po 40 metų Amžiaus. Pagal šio hormono lygį, vyrų ir moterų seksualiniai poreikiai geriausiai sutampa 28 – 32 metų asmenims – tai harmoningo sekso laikotarpis. Visi hormonai – tarpininkai, valdomi galvos smegenų hipofizio. Taigi meilė gimsta smegenyse, o ne širdyje. Ar norite pasitikrinti savo meilę? Atlikite analizę! Kitaip tariant, viską nusprendžia hormonai, jie valdo mūsų jausmus, nuo jų priklauso ūgis, išorė, intelektas, imunitetas, apetitas, savikritika. Evoliucija pakeitė mumyse daug ką, net smegenis, tačiau hormonai nepasikeitė.

Tad kas gi yra meilė?

Šiame pasaulyje meile vadiname savo norą pasitenkinti – tai „meilė“maistui (daugelyje kalbų „mėgti“ = „mylėti“), moteriai, vyrui, alui, žuviai, vaikams, meilė gyvenimui. Mes mėgstame mėgautis savo egoistiniais pojūčiais, būtent tai turime galvoje kalbėdami apie „meilę”. Potraukis prie malonumų – prigimtinė mūsų savybė, su ja gimėme ir gyvename.

O žmonija jau pasiekė tokią būseną, kai supranta, kad nebegalės prisipildyti įprastinių, kasdienių malonumų, kad ritasi žemyn ir nebepajėgia pasitenkinti, būti susijusi su tuo, ką myli. Dėl šios priežasties ieškome kitokios metodikos: kaip pajusti malonumų, gyvenimo, vystymosi, klestėjimo, ryšio su mylimaisiais pilnatvę. Mes negalime realizuoti tokios savo meilės, pasiekti ryšio, susiliejimo, globos, prisipildyti malonumų ir jausti pilnatvę todėl, kad mūsų malonumai visiškai užgesina ją – tą pačią akimirką, kai tik įgauname ryšį su tuo, ką mylime.

Yra malonumų „meilė“, kai aš mėgaujuosi gavęs geidžiamą dalyką. Tačiau yra ir kitoks meilės pavidalas, kai aš mėgaujuosi tuo, kad mėgaujasi kažkas kitas, tas, kurį aš myliu. Tokios meilės pagrindas ne mano gėris, bet gėris to, kurį myliu. Ir tai suteikia man žymiai didesnio džiaugsmo nei viskas, ką kada nors galėjau patirti tenkindamasis savo mėgstamais dalykais. Taigi yra du meilės pavidalai: meilė pačiam sau, kai pasitenkinu pripildęs save, ir kitokia meilė, kai myliu kitą žmogų ir jaučiu malonumą, kai malonumą jaučia kitas žmogus.

Tai kas gi vadinama meile? Meilė – tai jausmas, kuris susieja mane su poreikiais, norais ir kito siekiais taip pat, kaip su manaisiais. Visa, ką jaučia kitas, aš jaučiu savyje. Jei jis pasitenkina – pasitenkinu ir aš, jei jis kenčia – kenčiu ir aš. Meile vadinama tai, kas sujungia mūsų norus į vieną visumą. Toks tikrasis meilės supratimas.

Meilė – tai vienintelė visa ko varomoji jėga. Apie tai kalba mokslininkai ir filosofai. Tai bendra gamtos jėga, lyg motinos įsčios, apglėbiančios visą pasaulį. Šia jėga gimsta, gyvuoja ir atgimsta viskas, kas egzistuoja. Nėra nieko didingesnio. Mes esame meilės jėgos okeane, tačiau nejaučiame to, todėl žmogus sukurtas būti egoistas, ir jis negali turėti kitokios minties kaip tik nauda sau – meilė mums yra pasitenkinimas išnaudojant kitą. Ir nors meilė dažnai pasireiškia pasiaukojimu, tačiau tai ne daugiau kaip egoistinė saviraiška. Jei tik sugebėtume pakilti virš savo prigimties, išmoktume „pajusti kitą, jo mintis ir norus kaip savo” – štai tada ir įmanoma „pamilti artimą kaip save”. Žinoma, su hormonais tai neturi nieko bendra!

Irina Ševčenko

„Amerikiečių tyrinėtojai rado būdą, kaip padėti žmogui pamiršti praeities įvykius“. Taip prasideda savaitraščio „Aif“ į sensacingas pretenduojanti naujiena. Kitaip tariant, dėl medikamentinių priemonių netolimoje ateityje bus galima daryti įtaką mūsų atminčiai, pašalinant iš jos visus nemalonius prisiminimus. Toks atradimas būtų naudojamas pagalbai smurto aukoms, kareiviams ir pan. bei kovai su įvairių rūšių priklausomybėmis (nuo alkoholio, narkotikų).

Iš pirmo žvilgsnio, toks atradimas – revoliucinis. Protas iš karto kuria begales galimybių, atsiveriančių dėl tokio išradimo. Kokia gi pagalba smurto aukoms? Aš jau noriu sunaikinti prisiminimus apie nemalonumus darbe, ginčą parduotuvėje ir nusivylimą dėl mano mylimos komandos pralaimėjimo. Aš net noriu, kad mokslininkai žengtų toliau ir duotų man prietaisą, veiksiantį automatiškai ir, atsiradus neigiamoms emocijoms, nedelsiant sunaikinsiantį tuos blogus prisiminimus. Dar daugiau – noriu turėti tokį įtaisą, kuris dar labiau dirgintų smegenų malonumo centrus…Vadinasi, aš daugiau nenoriu jausti šio pasaulio, o noriu gauti eilinę narkotikų dozę?

Vos nepamiršau paminėti apie panašaus išradimo priešininkus, kurių nuomonės nereikėjo ilgai laukti. Iš karto atsirado teisingi samprotavimai apie tai, kad siūlomos manipuliacijos žmogaus smegenimis sunaikins dalį medikamentą panaudojusiojo gyvenimo, tuo pačiu atimant iš jo vertingą gyvenimo patirtį. Kiti tiesiog jaučia nerimą dėl galimo įvairaus plauko šalutinio poveikio.

Žinoma, mokslininkų išradėjų paskatos yra labai kilnios, kaip, tikėtina, ir tų, kurie atskleidė branduolio skilimo galimybę. Vis dėlto visos „atminties trintuko“ įdiegimo pasekmės sunkiai įvertinamos ir prognozuojamos, nepaisant tariamo paprastumo ir pozityvizmo.

Dabar susimąsčiau apie tai, kad amerikiečių mokslininkai, visuomet išsiskiriantys įvairiapusiais visų įmanomų sričių tyrinėjimais, išleidžia didžiules lėšas išradimams, skirtiems negatyvių apraiškų poveikio mūsų kasdienybei pasekmėms panaikinti. Ir jau nebebandoma išsiaiškinti smurto atsiradimo, žalingų įpročių priežasčių – nutarta kovoti su pasekmėmis (bent jau tokia tendencija).

Žinoma, mes nenorime kentėti, natūraliai trokštame gėrio ir malonumų. Ir šiame kelyje mes vis mažiau paisome priemonių. Vis dėlto savo siekiu mėgautis mes kažkodėl tik didiname skausmą ir nelaimes pasaulyje. Mes juk tik norime atsikratyti blogio ir pasiekti gėrį. Bet savo veiksmais mes nuolat iš gamtos pusės sukeliame skausmingą spaudimą sau.

Mes užsispyrusiai nenorime ieškoti ir dar labiau suprasti tokio spaudimo priežasčių. Įprastines mūsų kančias papildo kančios dėl neteisingų santykių iš gamtos pusės. Ir klausimas, kaip pabėgti nuo kančių, lieka neišspręstas.

Grįžkime prie straipsnio temos. Akivaizdu, kad, sunaikinę prisiminimus apie skausmą, sunaikinsime natūralią šio skausmo priežasčių analizę. O drauge ir padauginsime skausmo pasaulyje.

Čia, žinoma, galima daug samprotauti, analizuoti ir atlikti skaičiavimus, tačiau svarbu suprasti, kad baimė, skausmas, kančios dėl to ir egzistuoja, kad padėtų mums augti, daryti išvadas ir pavydėtinai reguliariai nelipti ant vienų ir tų pačių grėblių.

Ištrynę blogus atsiminimus, mes sunaikinsime arba atidėsime gerą rytojų. Kaip vaikas, nusideginęs vieną kartą, saugosis ugnies, taip ir mes turime išsiaiškinti mūsų streso, smurto, nusivylimo ir t. t. priežastis, pirmiausiai pakeisti save, savo santykį su pasauliu. Taigi visi mūsų negatyvūs pojūčiai – tai tas pats nusideginimas, tik daug aukštesniame, „suaugusiojo“ lygmenyje.

Mūsų problemos jau seniai suaugo, liko ir mums suaugti kartu su jomis, net pranokti jas vystantis. Atėjo laikas ieškoti problemų sprendimų mūsų santykiuose, o ne išradinėti vis naujus ir naujus žaislus.

Dmitrijus Turlai

Meilė – gražus žodis. Tai sąvoka, pagal kurią kurios visos kartos kuria stabus, apie ją rašomos eilės ir dainos, dėl jos mušamasi ir mirštama; viskas, kas egzistuoja aplinkui, vienaip ar kitaip sukasi aplink meilę. Ir visa tai tik iliuzija, kičas, graži pakuotė be turinio. Kiek vilčių šiame pasaulyje susijusios su šiuo žodžiu, kiek laukimo, kiek tuščio tikėjimo…

Ką gi, jei jūs nusprendėte tęsti nusivylimų ir ieškojimų kupiną kelią, pabandysime išsiaiškinti, kaip galima pasiekti tokios, iš pirmo žvilgsnio, prieštaringos išvados. Šią nelengvą analizę tradiciškai pradėsime nuo apibrėžimo. Vis dėlto supratimas apie meilę toks abstraktus, kad per savo gyvavimą pakeitė daugybę įvairių formų ir atspalvių, kartais net prieštaringų. Kaip pagrindą paimkime tokią apibrėžimų sintezę: meilė — tai įgyjamas, absoliutus ir nekintamas jausmas, atsirandantis žmoguje ir leidžiantis jam egzistuoti su ketinimu išskirtinai dėl meilės objekto (objektų) malonumo. Kitaip tariant: duoti viską, nieko nereikalaujant mainais.

Viename iš daugybės interneto forumų aš ginčijausi su vienu žmogumi. Jis man įrodinėjo, kad tokios sąvokos kaip „meilė“ iš viso nėra, yra tik baimė. Praradimo baimė, ir daugiau nieko. Aš ilgai bandžiau oponentą įtikinti savo tiesa, pateikiau daugybę, mano požiūriu, įtikinamų išvadų, bet visos jos nepasiekė tikslo. Galų gale nusprendžiau nutraukti ginčus ir likti prie savo nuomonės. Praėjo nemažai laiko, bet šis įvykis vis iškildavo mano atminty. Ir po daugelio aiškinimųsi, ieškojimų ir apmąstymų turiu prisipažinti — aš pakeičiau savo nuomonę. Vis dėlto pašnekovas buvo teisus. Visa ko pabaigoje atsiranda tik baimė dėl juntamos tikimybės prarasti malonumą teikiantį objektą. Baimė gaubia mus visur, baimės persmelktas mūsų pasaulis, o nedidelį baimės susilpnėjimą jaučiame kaip malonumą. Viskas, ką mes matome, žinome, jaučiame, yra emocijos, neturinčios nė lašelio meilės.

Per savo gyvavimo laikotarpį sąvoka ,,meilė“ išgyveno daugybę pasikeitimų, permainų, netgi mutacijų. Dabar ji jaučiama, jai atsiduodama, ji saugoma, ja užsiiminėjama ir t. t. Šiuolaikinėje visuomenėje yra daug meilės tipų: tėvų, vaikų, sutuoktinių, tėvynės, įpročių, maisto, žinių, gamtos, gyvūnų, daiktų — mylima viskas, ką tik galima įsivaizduoti. Šis faktas tik dar kartą patvirtina, kad žmonija susipainiojo ir negali rasti tikslaus meilės apibūdinimo, o tai yra pasekmė to, kad mes neturime šio jausmo. Tikriausiai kiekvienas girdėjo frazes, kuriomis bandoma nusakyti meilės laipsnį, pavyzdžiui, ,,stipriai myliu“, ,,nelabai myliu“, ,,beprotiškai myliu“ ir t. t. Šis jausmas, pagal apibrėžimą, yra kažkas absoliutaus, nekintamo, idealaus, begalinio. Tai ką gi mes turime omenyje visur reklamuodami tik žodį — žodį, kuris, kaip nė vienas kitas, kiekvieno žmogaus suvokiamas individualiai, sukeliantis išskirtinai subjektyvius pojūčius, asociacijas, prisiminimus ir reakcijas?

Šiuo metu meilė suvulgarinta iki kraštutinumo, išdalyta iki begalybės, nudėvėta ir sutrinta. Tikriausiai kiekvienas pagalvojo: ,, Net jeigu visa meilė aplink pavirtusi į dulkes, tai tik ne manoji. Manyje yra tikroji meilė, aš žinau, ką reiškia iš tikrųjų mylėti!“ Kas yra tikroji meilė? Aš įsitikinęs, kad paprastas klausimas, užduotas pačiam sau, padės jums atsikratyti iliuzijų. Ar susijusi jūsų meilė su išskaičiavimu: verta man ką nors daryti ar neverta? Jei toks išskaičiavimas egzistuoja, net jei , atrodytų, labai nežymiai, — tai jau ne meilė, tai ne kas kita kaip egoizmas. Mūsų prigimtyje yra užprogramuotas šis išskaičiavimas, skatinantis mus veikti, — sąmoningai ar nesąmoningai stengiamės išvengti būsenos, sukeliančios skausmą ir kančias, ir ieškome kelių, artinančių mus prie malonumų. Kas dabar gali sąmoningai ir atsakingai pareikšti, kad myli besąlygiškai, nesavanaudiškai, tyrai? Šiuo atveju kompromisai neįmanomi.

Kiekvienas pagalvokite apie bet kurį šios planetos žmogų, kuriam, kaip jums atrodo, jaučiate šį jausmą, ir pasistenkite prisiminti: ar pastovus jūsų požiūris į jį tam tikru laiku — likus kartu, bendraujant, gyvenant? Aš labai abejoju, kad, kartu pabuvę labai trumpą laiką, jūs galite atsakyti užtikrintai. Kiekvieną akimirką mūsų požiūris keičiasi. Netgi kai jautiesi ,,meilės aukštumoje“, ateina kita akimirka — ir kas gi toliau? Toliau jaučiamas nuosmukis, atšalimas, atotrūkis. Išvada? Ji ankstesnė: egoizmas. Viskas, ką taip aukštai vertiname savyje ir aplinkiniuose, — viso labo egoizmas, tegul ne toks menkas, kaip kitais atvejais, bet argi dėl to lengviau pripažinti šį faktą?

O kaip gi mylinti mama, virpanti dėl savo mažylio? Rodos, kas gali būti tyriau už tokius santykius? Gamtos jai suteiktas instinktas, leidžiantis gauti malonumą iš rūpinimosi savo vaikučiu: ,,Juk tai mano vaikelis, mano išnešiotas, mano pagimdytas, aš tiek daug į jį investavau“. Išnyktų moteryje šitas instinktas, ir žmogaus pasaulis išnyktų per artimiausius 70-80 metų. Motinišką egoizmą (o tai būtent tai) galima atpažinti iš paprasto pavyzdžio. Įsivaizduokite, kad motina aptinka savo ir ne savo vaikus mirtiname pavojuje. Ir netgi žinodama, kad jos vaikas iš prigimties atsilikęs, silpnai besivystantis, neteikiantis vilčių, o svetimas vaikas protingas, geras, išsivystęs; netgi žinodama, kad kitas vaikas vienintelis šeimos džiaugsmas , o jai pačiai – jau trečias, bet kuri motina priims vienintelį sprendimą. Manau, kiekvienam tampa akivaizdu, kad, kokie bebūtų argumentai, kiekviena motina pirmiausiai gelbėtų savo vaiką. Tai taip natūralu mūsų egoistiškai prigimčiai, kad mes net nesusimąstome apie tai.

Taip liūdna aplinkui matyti pasaulį, neturintį meilės ir pripildytą tik asmeninės naudos siekio. Vis dėlto negali būti daug triukšmo dėl nieko. Ne, negali. Įdėmiai pažvelgę į mus supančią gamtą, mes pamatytume meilės kupiną pasaulį. Negyvajame, augaliniame ir gyvūniniame gamtos lygmenyse. Tai vienintelis visur veikiantis įstatymas. Būtent absoliučios meilės kodeksas sudaro pagrindą bet kurios visa supančios tikrovės dalies balansui sukurti. Pažiūrėkite į savo kūną ir užduokite sau klausimą: kaip jis funkcionuoja? Kas leidžia jo ląstelėms, organams, sistemoms būti kartu? Meilė. Visiškas atidavimas visam organizmui ir minimalus gavimas savai egzistencijai. O mes juk galvojome, kad niekas, išskyrus žmogų, mylėti nesugeba. Kaip gali ,,besmegenė“ organizmo ląstelė mylėti? Štai todėl ji ir gali paklusti vientisam įstatymui — mūsų savanaudiško proto nebuvimas joje leidžia tokią permainą. Patibūdama egoistiška, ląstelė jaučia visą organizmą ir ,,supranta“, kad kūno bei jos pačios gyvybei palaikyti šis būdas yra vienintelis.

Ar reikalinga mums tokia meilė? Ji ne reikalinga mums — ji mums tiesiog būtina! Kaip nenutrūkstamai ir pastoviai veikia mūsų pasaulio gravitacinės traukos dėsnis, pradedant žmogaus kūnu ir baigiant jo atomais, taip ir meilės dėsnis pastovus, tik truputį galingesnis. Mes jau turime galimybę stebėti šio dėsnio netaikymo visuomenėje padarinius ir esame pajėgūs daryti išvadas. Priešingu atveju gyvenimas privers jas padaryti.

Privalome dar sykį susimąstyti apie šią sąvoką ir nuo pat pradžių atmesti visus meilės stereotipus su visa jos romantika, ,,aukojimusi”, liūdesiu ir džiaugsmu. Būtina atkurti viską, ką tiktai galime susieti su meile, ir paviešinti šią informaciją kaip neturinčią nieko bendra su tikra ir vienintele egzistuojančia meile. Tai ir bus ieškojimų atspirties taškas, kuriuo remdamiesi mes pajėgsime ištaisyti vienintelę ,,suskaldytą” visatos dalį — žmonių tarpusavio santykius.

Dmitrij Turlaj

Iširus TSRS, plačiai išgarsėjo amerikiečių filosofo, politologo ir rašytojo profesoriaus Francis Fukuyama knyga ,,Istorijos pabaiga ir paskutinis žmogus“. Autorius skelbė istorijos pabaigą remdamasis tuo, kad baigėsi kapitalizmo ir komunizmo konfrontacija. Vis dėlto vėlesni dešimtmečiai įrodė šio požiūrio klaidingumą. O profesorius Fukuyama, kaip ir pridera profesoriui, buvo teisus. Dabar mes esame egoistiško žmonijos vystymosi proceso pabaigos liudininkai ir dalyviai.

Jeigu prieš 50 metų žmonija tikėjo ne tokia jau tolima šviesia ateitimi, tai šiuo metu mažai kas išdrįs su tuo sutikti. Beveik visuotinai paplitęs kitoks įsitikinimas: mes priėjome aklavietę, kurios akivaizdi išraiška yra krizė, palietusi absoliučiai visas gyvenimo sritis.

Kokia aklavietės priežastis ir kur ieškoti išeities? Iš pradžių pabandykime išsiaiškinti, kaip vyksta vystymosi procesas, pagal kokią metodiką vyksta perėjimas iš vieno lygmens į kitą.

Mes, žmonės, egzistuojame, jaučiame ir galvojame tik mus supančios realybės rėmuose, Gamtos rėmuose. Todėl naudinga įsižiūrėti, kaip lygių pasikeitimai vyksta joje.

Kaip pavyzdį panagrinėkime skystos materijos (vandens) kitimą kylant temperatūrai Gamtos sistemoje. Veikiant šilumai, suaktyvėja molekulių judėjimas viena kitos atžvilgiu ir silpsta tarpmolekulinis ryšys. Iki tam tikros ribos vandens gyvenimas ir vystymasis sistemoje šiomis sąlygomis tęsiasi, bet, dėl susilpnėjusio ryšio susikaupus neigiamoms pasekmėms, jo funkcionavimas palaipsniui apmiršta. Pasiekus 99 laipsnių temperatūrą, visa vandens masė primena suskilusių ir dar išlikusių skysčio molekulių mišinį, ir jame jau atsiranda kito – dujinio – būvio materijos dalelių. Iš šio mišinio papildoma šiluma ,,išrūšiuoja“ garų pūsleles, po to paverčia į garus jau suskilusias molekules ir, pagaliau, suskaldo likusias.

Kai nutrūkusių ryšių pasekmės viršija natūralų sistemos poreikį išsaugoti save, įvyksta galutinis skysčiams būdingų tarpmolekulinių ryšių sprogimas, ir materija iš skysto būvio pereina į dujinį. Dabar materijos savybės (temperatūra) atitinka Gamtos savybes, ir ji tęsia savo vystymąsi jau kitu lygmeniu.

Taigi:
— vienos sistemos perėjimas į kitą lygmenį vyksta veikiant daug aukštesnei sistemai;
— sistema, išbandanti šitą poveikį, ,,atrenka“ visus įmanomus variantus, reikalingus ankstesnio lygmens funkcionavimui;
— perėjimas į naują lygmenį vyksta buvusio lygmens savybių pasikeitimo būdu iki tol, kol atitinka ją veikiančios sistemos savybes.

Dabar peržiūrėsime žmogiškųjų santykių vystymosi procesą.
Iš pradžių konstatuosime keletą faktų:
— esame daug aukštesnės sistemos (Gamtos) dalis ir, būdami protingi, mes negalime nepaklusti jos įstatymams;
— esame natūraliai, pagal savo prigimtį savanaudžiai, todėl mūsų bendrą funkcionavimą ir vystymąsi lemia noras patirti malonumą, ir mūsų tarpusavio santykiai kuriami atsižvelgiant į tai.

Pirmapradės tikrovės sąlygomis elementariam išgyvenimui Gamta padiktavo žmogui nesąmoningą, instinktyvų santykių pasirinkimą pagal dominuojančią Gamtos formą. O dominuoja Gamtoje santykiai, nukreipti į bendrą visos sistemos gerovę, todėl ne sistemoje nė vienas elementas egzistuoti negali. Taigi tarp genčių nusistovėjo altruistiški savitarpio pagalbos ir abipusiškumo santykiai. Noras gauti įgavo formą (lygmenį) — gauti visų pirma genties bei gentainių naudai ir tik po to sau. Kai atsirado galimybė išgyventi ne gentyje, įsivyravo egoizmas, ir sistema ,,Žmogus“ pasirinko noro gauti formą ,,gauti tik sau ir kitų sąskaita“.

Jeigu pirmajame žmonių vystymosi etape tikslas buvo sukurti elementarias išgyvenimo sąlygas, tai vėliau vienintelis vystymosi tikslas tapo vis komfortiškesnių gyvenimo sąlygų kūrimas. Vadinasi, mūsų egzistencijos tikslas — geresnės vegetacijos sąlygų sudarymas. Visiška beprasmybė!

Per tūkstantmečius žmonija sukūrė pažangią sistemą, kurioje iki priimtino lygio pažabota mūsų egoistiška prigimtis (to paties lygmens funkcionavimo variantai). Deja, kriminalinio, ekonominio ir tarptautinio nusikalstamumo augimas absoliučiai visose visuomeninių santykių sferose liudija, kad ši sistema jau nebepajėgia susidoroti su augančiu egoizmu.

Noro gauti egoistiškojo pobūdžio vystymasis paaštrino pojūčius ir leido geriau suprasti realybę. Daug sužinojome apie Gamtą ir apie pačius save, suformavome žmonijos funkcionavimo planetų sistemos (kaip visumos) pagrindus, tačiau asmeniniu lygmeniu likome susiskaldę ir priešiški vieni kitiems. Savanaudiškas vystymasis ne tik kad neaprūpino visų normaliomis gyvavimo sąlygomis, bet ir atvedė prie grėsmės mūsų pačių egzistavimui.

Mes atsidūrėme tokioje situacijoje:
— prarastas egzistavimo tikslas;
— gamtiniai ištekliai (iškasenos, derlingos žemės, gėlas vanduo ir t. t.) tolimesniam vystymuisi esamos formos yra beveik išeikvoti;
— pasaulinė krizė įgauna nuolatinį pobūdį ir kelia savęs susinaikinimo grėsmę;
— praktiškai išsemtos funkcionavimo tęstinumo galimybės, siekimas jį išsaugoti veda prie didelių neigiamų pasekmių kaupimo.

Negyvasis, augalinis ir gyvūninis Gamtos lygmenys aklai paklūsta jos kodeksui ir nekelia klausimo apie savos egzistencijos prasmę. Žmogus pajėgus funkcionuoti ir vystytis sąmoningai. Vystydamiesi seniai paruošėme visas sąlygas pereiti į žmonijos kaip vientiso organizmo lygmenį ir drauge įsisavinti Gamtos savybes. Vaizdžiai sakant, mes jau pasiekėme 99-ąjį laipsnį ir persismelkėme sekančio vieningos žmonijos lygmens ,,burbuliukais“. Vis dėlto mumyse esantis polinkis prie blogio atkakliai priešinasi šiam perėjimui ir mes tęsiame egzistenciją noro gauti sau lygmeniu, nematydami tikslo. O Gamtoje nėra ir negali būti betikslių procesų, todėl Gamtos slegiamasis poveikis stiprėja (temperatūra didėja) — juk mes pažeidžiame harmoningą jos funkcionavimą ir vystymąsi.

Galų gale mums teks paklusti motinos Gamtos kodeksui. Tik nežinia, ar tai įvyks mums priešinantis, ar sąmoningai bendradarbiaujant. Juk iš mūsų nereikalaujama nieko neįmanomo, mes neprivalome, o ir negalime pakeisti savo prigimties — noro gauti. Mums reikia tik tarpusavyje pakeisti šio gavimo kryptį iš ,,gauti sau“ į ,,gauti kitiems“. ,,Tarpusavyje“ reiškia pradėti rūpintis vieniems kitais. Tokioje sistemoje noro gauti (malonumo) pripildymas nenutrūkstamai tekės (bus jaučiamas) iš vienų kitiems. Apimties ir laiko atžvilgiu malonumas kiekvienam taps begalinis.

Tam privalome tik nustoti priešintis Gamtos poveikiui. Šiam pasipriešinimui sustabdyti reikia suvokti tą polinkį prie blogio, kuris yra mumyse (vadinamas egoizmu, noru gauti tik sau) ir priešinasi visų mūsų susijungimui į vieną kūną, bei panorėti liautis sekti paskui jį. Tai viso labo tik psichologinis pasikeitimas.

Noras gauti dabartine forma ,,gauti sau“ negali toliau egzistuoti, nes viską jau gavo. Jis sutiks paklusti gavimo taisyklėms ,,gauti kitiems“ lygmeniu, nes tai vienintelė galimybė pratęsti egzistenciją. Juolab kad vieną kartą, tegu ir instinktyviai, bet jau buvome šiame norų lygmenyje žmonijos kūdikystėje. Dabar mes galime ir privalome pereiti į jį sąmoningai, savarankiškai. Būtent tuo mes ir skiriamės nuo kitų Gamtos lygmenų — savarankiško pasirinkimo galimybe, pasirinkimo iš apačios, o ne diktuojant iš viršaus. Ir tada akimirksniu gausime trūkstamą 100-ąjį laipsnį, persikelsime į naują funkcionavimo lygmenį ir pratęsime vystymąsi eilinio, kol kas mums absoliučiai nežinomo lygmens link. Tik nuo mūsų pasirinkimo priklauso, ar šis paskutinis laipsnis bus maloniai laukiamas, ar skausmingai ir negailestingai naikinantis.

Danielis Popelis

Interneto svetainė Wikileaks pasauliniame tinkle paskelbė slaptą politikų ir diplomatų susirašinėjimą. Susirašinėjimo atskleidimas sukėlė entuziastingą žiniasklaidos susidomėjimą, tačiau mažai tikėtina, kad tai duos konkrečių rezultatų. Dauguma paviešintų paslapčių tik patvirtina esamas spėliones. O prie savo trūkumų bei klaidų atskleidimo politikai įprato. Kritika nuteka nuo jų kaip vanduo nuo žąsies. Labiausiai tikėtina, kad žiniasklaida dar kurį laiką patriukšmaus, ir incidentas bus pamirštas.

Vis dėlto Wikileaks tinklapio steigėjas nepasiduoda. Pasak Forbes, jis žada paskelbti dokumentus, nušviečiančius finansinių institucijų, farmacijos kompanijų bei energijos gigantų veiklą. Numatoma pradėti nuo didelių bankų, sukūrusių ,,korupcijos ekosistemą”. ,,Mes parodysime, kaip bankų valdytojai, ignoruodami tiesiogines pareigas, rūpinasi tik savo asmeniniais interesais visų kitų sąskaita,” — grasina Wikileaks įkūrėjas.

Nors kompromituojamąją medžiagą publikuoti numatyta tik sekančiais metais, Bank of Americaakcijų vertė jau smuko. Matyt, naujų leidinių serija visuomenės sąmonei turės didesnį poveikį, nei politinių skandalų paviešinimas. Pagaliau žmonės pamatys, kokiame pasaulyje jie gyvena. Ir, galbūt, pirmą kartą rimtai susimąstys apie realias tokias situacijos priežastis.

Sergej Belickij

Vis rečiau susėdame kartu su šeima, draugais, artimaisiais. Šios retos akimirkos kužda apie meilę, tokią trokštamą ir tolimą, kurios niekaip nerandame, nepažįstame ir negalime pasiekti. Kas yra ta tikroji meilė ir kokiu būdu jos įmanoma pasiekti?

Ar galima iš tikrųjų mylėti kurį nors vieną objektą, o kito – ne? Juk kai pykstame ant ko nors, tai jaučiamės pykstantys ant visų – viso pasaulio. Meilė – tai jausmas ar savybė? Jei jausmas, tai jaučiu tai, kas vyksta, ir tiek – aš nieko su tuo negaliu padaryti. Jeigu savybė, tai, visų pirma, turiu sužinoti, kas tai per savybė ir stengtis ją atitikti.

Jei tai aukščiausia savybė, ji turi būti tobula, nepaperkama. Jei joje yra bent kažkoks trūkumas, bent lašelis nepasitenkinimo, kritikos, vadinasi, netobula. Meilėje sau kritikuojame kitus, meilėje kitiems kritikuojam save. Kritika kitiems, aplinkai yra beprasmė, nes mes kitų žmonių negalime ištaisyti. Save galiu pakeisti. Taigi kritika sau – tikslinga, kaip kad kelio ženklas, man nurodo mano trūkumą tobulo pasaulio (kurio noriu pasiekti) atžvilgiu. Jį taisydamas palaipsniui savo savybėmis artėju prie meilės savybės.

Mes taip ypatingai, taip sudėtingai sudaryti, kad nepasieksime meilės nei vyrui ar žmonai, nei tėvams, vaikams, aplinkiniams, žmonijai, Kūrėjui, jei visa tai nesusivienys!

Mes vystomės taip, kad mūsų prigimtis neleis mums mylėti tik kurį nors vieną konkrečiai. Žmogui atrodo, kad jis myli savo vaikus, žmoną, gal dar kokius nors draugus. Vis dėlto galiausiai jo meilės iliuzija visur patiria fiasko. Žmogus mato, kad jo meilei nuolat ko nors trūksta, kažkas griūna, ir jis atsimuša į sienas – su visu savo noru mylėti. Bet kodėl?!

Todėl, kad mes norime būti mylimi, o ne mylėti patys. Bandome mylėti žmogų – nepavyksta, nusiviliame – perkame šunį. Tas neklauso – auginame gėles. Šios vysta – kolekcionuojame akmenis. Visa tai mūsų egoistiškos meilės sau klajonės. Juk mes norime, kad aplinka mums paklustų, mūsų nekritikuotų, laikytu tobulais. O yra atvirkščiai – „laimingas ne tas, kurį mylį, o tas, kuris myli“.

Iš tiesų mylėti reiškia mylėti viską, kas tik yra: Kūrėją, žmoniją, pasaulį, artimus ir tolimus žmones kaip vieną visumą – tik taip galima pasiekti meilę. O kitaip, ji neįmanoma – gal ir nemalonu tai girdėti, bet taip yra.

Be to, mes manome, kad meilė – tai kažkas tokio labai aukšto, plevenančio debesyse. O iš tiesų meilė – tai gyvūnas, savybė, be kurios neįmanoma „kūnų“ sąjunga. Jeigu mes norime išauginti šį gyvūną, gyvenantį tarp mūsų ir vadinamą „meile”, tai mums reikia jį pašerti „tarpusavio nuolaidomis”.

Nusileidžiu tau – truputį „pašeriu“ mūsų meilę, ir ji storėja. Po to tu man nusileidi – ir taip mūsų meilė auga. Kadangi mes visi egoistai, tai yra vienintelis veiksmas, kuris gali padėti mums išauginti meilę.

Reikia mokytis nusileisti! Egzistuoja tik du meilės principai: pirmasis – meilę pagrįsti nuolaidomis, antrasis – ji gali būti tik visuotinė, ir, ją suvokus, bus įgyvendinta ir kiekviena individuali meilė…

(Straipsnis paruoštas pagal filosofijos mokslų daktaro Michaelio Laitmano paskaitų medžiagą.)

Vincas Andriušis

Meksikoje pasibaigė eilinė Jungtinių Tautų (JT) globojama konferencija dėl klimato kaitos. Pasak rengėjų, konferencija baigėsi neregėta sėkme: 190 valstybių pasirašė bendrą peticiją, tad dabar kovai su pasauliniu atšilimu kelias atviras.

Vis dėlto konferencijos metu pastebėtos smulkmenos verčia suabejoti tokiu optimistišku vertinimu. Kas iš tikrųjų įvyko? Po dviejų savaičių nesėkmingų bandymų pasiekti kompromisą dėl į atmosferą išmetamų dujų sumažinimo, JT pažadėjo įkurti 100 milijardų dolerių fondą ,,klimato kompensacijos“ išmokoms besivystančiose šalyse. Mainais JT sutiko paremti bendrą deklaraciją, kuri praktiškai neįpareigoja jokiam konkrečiam veiksmui. Deklaracija buvo tokia ,,bedantė“, kad ją pasirašė net Kinija ir JAV.

Eilinį kartą konferencijos rezultatai parodė, kad JT tapo pareigūnų vadovaujama biurokratine organizacija, kurios pagrindinis rūpestis — bet kokia kaina išsaugoti pinigų, einančių per jų rankas, srauto reguliavimo įtaką. Dėl šios politikos besivystančios šalys išmoko prekiauti savo balsais. Neseniai įvykusioje konferencijoje dėl banginių medžioklės draudimo, Japonijos atstovai atvirai dalijo vokus, kurių turinys buvo ,,ekonominė pagalba besivystančioms šalims“. Ir pastarosios, atsidėkodamos už ,,pagalbą“, pakeitė sprendimą dėl šių protingų žinduolių apsaugos.

Pastaruoju metu vykstanti pasitikėjimo devalvacija plinta ir į tarptautines organizacijas. Vėl liko karčiai nusivylę tie, kurie nors kartą rėmėsi agentūromis, besiskelbusiomis Žemės piliečių teisių ir interesų gynėjomis.

Sergej Belickij

„Pažvelk, kaip nekliudomai auga blogis,
Šlovė Dievui, mes mirtingi, neišvysime visko.”
A. Voznesenskis

Gruodį Rusijoje įvykusius etninius neramumus pakurstė nepatenkinti piliečiai, futbolo aistruoliai ir nacionalistai – tai buvo reakcija į futbolo aistruolio Jegoro Sviridovo nužudymą. Gruodžio 11 d. Maskvos maniežo aikštėje šios akcijos peraugo į susidūrimus su OMON‘u ir neliko nepastebėtos tarptautinės žiniasklaidos.

- Čėčėnai juk pikti, – aiškino kaimynė, prikandusi lūpas. – Žydai – taip pat nenaudėlių tauta. Tokie neseniai tapo ir gruzinai.

Kita pridėjo:

- O jau tie žurnalistai! Ko jie išsidirbinėja ir lenda, kur nekviesti! Jiems apšmeižti žmogų – nusispjauti! O mentai irgi…

Moteriškės sutartinai palingavo galvas ir sunkiai atsiduso:

- Blogio negana…

Dar ir kaip gana! Net jaučiamas didžiulis perteklius. O kur gi pasaulyje jūs matėte gėrį? Atvirkščiai, mūsų dienomis vis dažniau tenka girdėti apie tai, kad totalios agresijos nuojauta kabo ore, kad šia agresija persisunkęs oras įgauna tankumo ir klampumo įspūdį. Sakoma, anksčiau vis dėlto taip nebuvo.

Na jau! Pamenu depresijos kupinus mokyklinius metus: nuolatinis laukimas to, kad kažkas panorės nuskriausti ir todėl reikės muštis. Pamenu savo nuolatinį pasiruošimą agresyviam atsakui. Pamenu eiles kaip neformalaus susivienijimo pavyzdį pagal poreikius ir interesus. Jei: „Jūs čia nestovėjote!”, tai: „Išeikim, pasikalbėsime!” O pardavėjų, kasininkių, namų valdybos darbuotojų veidai išreikšdavo žeminamą panieką, neslepiamą susierzinimą ir sunkiai suvaldomą neapykantą! Blogio niekada netrūko, tačiau, kaip sakė klasikas, „Ne, ne tai!” Žinoma, ne taip, kaip dabar! Pasaulyje sukoncentruoto ar išsklaidyto blogio tampa vis daugiau, jis užvaldė pasaulį, apjuosė visą planetą. Paprasčiausiai iš buitinio lygmens peraugo į neapykantą artimui be jokios priežasties.

Vis dėlto anksčiau buvo nors kažkoks apsijungimas, kuris pasireikšdavo tarpusavio nuolaidomis, tarpusavio supratimu, tarpusavio pagalba. Dabar gi potraukis tam, kad išsilakstytum, atitoltum nuo kitų. Kiekvienam – savo. Suartėti su kitais tik dėl to, kad pasitenkintum jų sąskaita. Niekas taip nesutaikina su kito protu ar gebėjimais kaip galimybė jais pasinaudoti! O jei neįžvelgiu, kaip galėčiau tai panaudoti, reiškia, nereikalingi, ir, žinoma, painiojasi po kojomis, erzina!

Kai blogiu kaltinu kažkokią tautą, socialinę grupę ar atskirą individą, tai kaltųjų ieškau visur, tik ne savyje. Taip yra todėl, kad mūsų ego negali kentėti ir niekada nepripažins esąs kaltas. Sužadindamas antipatiją kitiems, padarydamas juos blogus aš jaučiu palengvėjimą, pasijuntu laisvas nuo žeminančio prisipažinimo, jog iš tikrųjų esu kaltas aš. Taip aš savo trūkumus perkeliu ant kitų, juk niekam nelinkiu pripažinti, kad jie mano.

- Jūs ką, autoriau, reikalaujate individualaus teismo ir asmeninės atsakomybės už tai, kas padaryta? Kuo čia aš dėtas? Na ir egoistas. Tai ko jūs iš manęs norite? Aš nei geresnis, nei blogesnis už kitus. Taigi viskas teisinga. Taip, mes tokie! Vienas kito klausytis nemokame, o štai su įtūžiu mėtyti akmenis – taip! Ir norėdami įsitvirtinti pjudome kitus. O ką daryti?

Egoizmo kaip blogio prado teorija pernelyg tikroviška ir todėl atgrasi plačiosioms masėms. O tuo metu neapykanta gimdo neapykantą. Ir, tai suvokusi, kiekviena visuomenė visada kažkokiu būdu savo narių egoistinius norus stengdavosi įrėminti, apriboti įstatymais, kad jie pernelyg neišsiveržtų, kad netaptų visuomenės ir viso pasaulio griovimo priežastimi. Visada rūpindavosi tuo, kaip subalansuoti tuos norus, „atskiesti” juos kažkokiomis atidavimo kitiems formomis, tokiomis kaip labdara, ir padaryti visuomenės egzistavimą nors kiek pakenčiamą.

Pagal savo prigimtį, savo pojūčiais mes jaučiame mus supantį pasaulį tik tiek, kiek mums tai naudinga ar kenkia. Juokingai skamba politikų sugalvotas terminas „visuomeninis sutarimas”. Jis lyg vienadienis drugelis: jei situacija privers – susivienysime. Neliko problemos, išsprendėme ją dėl vienybės, iš karto viskas grįžta į pirmykštę padėtį. Mušk artimą, kad toliau esantiesiems būtų pavyzdys!

Dar tarybiniais laikais kaip baisus prakeikimas skambėjo „kad tu gyventum permainų laikais”. Būtent tokiu laiku mes ir gyvename. Pasaulyje pasiutusiais tempais atsiskleidžia žmogaus egoizmo blogis, tačiau būtent jis atves mus prie globalių permainų paieškų. Kas atitolins mus nuo vidinio blogio? Įstatymas? Tokių įstatymų žmonija neturi ir jų būti negali. Mūsų problemų sprendimas – pasiekti tokį tarpusavio ryšį, į kurį neįpinta jokių egoistinių tikslų.

Yra keturios žmonių tarpusavio supratimo stadijos: opozicija kitokioms pažiūroms, įsitikinimų supratimas palaipsniui, kai kurių bendrų veiksmų pradžia, visiškas sutapimas, tarpusavio bendradarbiavimas. Svarbu ne ta kokybė, kuri manyje nuo gimimo, o kieno kokybėje aš gyvenu. Galima nugyventi gyvenimą vienu savęs jutimu, o baigti gyvenimą visiškai kitu. Taigi bet kokius pasikeitimus pasaulyje lemia žmogaus pasikeitimai todėl, kad jis dar nepasiekė savo buvimo ir gyvenimo planetoje tikslo ir prasmė , o tęsia savo vystymąsi siekdamas pažinti gamtos dėsnį, vadinamą „meile artimui”.

Vlad Rutus