Ant slenksčio – naujoji karta. Ji nori išsiveržti iš materijos į informacijos lauką, į jėgų okeaną, į visą tai, kas yra už materijos ribų ir vadinama „dvasiniu pasauliu“.

(Iš knygos „Žmogus – mažas pasaulis“)

Kuo gamta apdovanojo žmogų? Noru ir protu. Taip tūkstantmečius jie žengė drauge – norai augo, o protas juos „aptarnavo“. Trokšdami augančių norų išsipildymo, žmonės ėmėsi studijuoti supantį pasaulį ne tik smalsumui patenkinti, bet ir norėdami pakeisti pasaulį pagal savo reikmes. Tirdami tikrovę, žmonės sukūrė mokslus, kuriais naudodamiesi bandė padaryti savo gyvenimą malonesnį, be kančių. Mūsų norai vis keitėsi, ir mes išrasdavome naują mokslą.

Plėtodami tyrimus pamatydavome, kad tai, kas vakar atrodė akivaizdu, šiandien nebeatrodo neginčijama, o tai, kas šiandien atrodo naudinga, ryt jau gali pasirodyti esą žalinga.

Mokslas, bandydamas pateikti mums objektyvų pasaulio ir jame veikiančių jėgų vaizdą, neišmokė mūsų teisingai naudotis šiomis jėgomis. Mes vis ieškojome naujo mygtuko, kurį paspaudę padarytume gyvenimą saugesnį ir patogesnį. Mes visada pasikliovėme mokslu, nes daugiau nebuvo kuo. O mokslo pasaulis kiekvienais metais su malonumu pateikdavo suvestines, išskirdamas aukščiausius pasiekimus.

Šį kartą žurnalas „Science“ pažymėjo ne tik pastarųjų metų pažangą, bet pateikė ir pirmojo XXI a. dešimtmečio suvestinę.

Prie svarbiausių 2010–ųjų metų įvykių priskirtas „kvantinės mašinos“ sukūrimas, neandertaliečio geno iššifravimas bei žymūs pasiekimai AIDS profilaktikos srityje.

Tradiciniame moksle, kaip ir dera, mes toliau tobulinome savo jutimo organus. „Per 10 metų mes išmokome geriau matyti. Mūsų akys pamatė atskirus smegenyse „įsijungiančius“ neuronus, stebėjome vidinį ląstelės gyvenimą, tiesioginiame eteryje – embriono vystymąsi. Įžvelgėme į žemę panašias planetas, pamatėme vandenį Marse ir nufotografavome pirmąsias visatos gyvavimo po Didžiojo sprogimo akimirkas,“ – rašoma leidinyje.

Vis dėlto, nepaisant visų didžių pasiekimų, mokslas nepadarė mūsų gyvenimo laimingesnio ir saugesnio. Taip, mes gyvename ilgiau, bet ir jaunų žmonių, norinčių nutraukti savo gyvenimą, vis daugėja. Mes pažeidėme ekologinę pusiausvyrą ir negalime prisiversti pakeisti savo požiūrio į gamtą. Na ir, žinoma, neįkainojamas yra mokslo indėlis tobulinant mūsų galimybes sunaikinti vieniems kitus.

Kaip mes besistengtume ištobulinti ir modifikuoti savo gyvenimo sąlygas, tai nesumažina mūsų kančių. Mūsų gyvenimo kokybės formulė taip ir liko neprieinama protui. Darydami naujus atradimus, mes vis dažniau bijome, kad jie bus panaudoti žmonijos nenaudai.

Tapo akivaizdu, kad joks žinių kiekis ir technologijų vystymasis negali sumažinti blogio ir egoizmo pasireiškimo. Žmogaus savyje mes taip ir nesugebėjome modernizuoti. Nors technologijų vystymo galimybės neišnaudotos, mes atsimušėme į sieną. Klausimas „kam man viso to reikia?“ darosi vis aktualesnis.

Kur mums rasti tokį mokslą, kuris padės žmogui jaustis ramiam dėl rytdienos ir laimingai gyventi? Koks mokslas padės mums atrasti pusiausvyrą su gamta, suvokti pasaulį ir save jame kaip vieną visumą?

Tuo tikslu mes turime atskleisti naujas gamtos savybes: vietoj egoistinės gavimo jėgos – atidavimo jėgą, pagrindinį gamtos dėsnį. Tam mums teks išmokti formuoti savo santykius su pasauliu pagal pusiausvyros principą, egzistuojantį visuose gamtos lygmenyse.

Tai suteiks žmogui galimybę pasikeisti ir pakilti iki tokių žinių bei galimybių lygmens, kuris buvo neprieinamas. Tuomet mes vystysimės ne kažkokia nežinoma kryptimi, kai mums tik atrodo, jog bus geriau, o tiesiai tikslo link, žinodami teisingą judėjimo kryptį.

Redakcija

Wiki Leaks tinklapyje ir kitose žiniasklaidos priemonėse tęsiasi slaptų Amerikos karinių ir diplomatinių struktūrų slaptųjų dokumentų publikacija. Dar visiškai neseniai atrodė, kad šių faktų atskleidimas rimtai paveiks daugelio šalių tarptautinę ir vidaus politiką, kaip ir būtų atsitikę prieš keletą dešimtmečių. Galima prisiminti 1972 metų Votergeito skandalą, privedusį iki JAV prezidento keitimo, kai Niksonas prarado postą dėl žurnalistinio The Washington Post tyrimo. Ir dar vienas amerikiečių visuomeninio gyvenimo faktas — Pentagono pasiruošimo karui su Vietnamu slaptųjų dokumentų publikacija 1971 metų The New York Times.

O dabartinė problema ne ta, kad slapta informacija tapo vieša: apie daugumą faktų buvo žinoma arba bent numanoma. Sensacinga yra tai, kad informacija, pateikta žiniasklaidoje, praktiškai tapo prieinama bet kuriam žmogui.

Naujosios komunikacijos priemonės, skaitmeniniai fotoaparatai, mobiliosios informacijos perdavimo sistemos patvirtina tai, kad pasaulis gyvena jau kitoje realybėje. Tokia nauja ryšio priemonė kaip internetas leidžia keistis informacija nepaprastu greičiu. Visuomenė tapo ne šiaip globali, bet ir absoliučiai permatoma.

Tiesą atskleidžiančių publikacijų rezultatai žiniasklaidai — tai padidėjusi apyvarta, išaugę reitingai. O eiliniams piliečiams — dar vienas nusivylimo realia politika patvirtinimas.

Aleftina Posternak

Visi suvokia sudėtingą ir gąsdinančią situaciją, kai visa žmonija susigūžė į vieningą kolektyvą, jungiamą bendro likimo, tačiau tik vienetai elgiasi adekvačiai .
A Einšteinas, „Masinio sunaikinimo pavojus”,1950.

ES komisarė Kristalina Georgijeva, atsakinga už tarptautinį bendradarbiavimą, humanitarinės pagalbos teikimą ir pagalbą krizinėmis situacijomis, savo pranešime dėl miškų gaisrų Izraelyje pažymėjo, kad pastaraisiais metais gamtinių katastrofų skaičius išaugo penkis kartus ir dabar pati turtingiausia, labiausiai išsivysčiusi šalis viena nebegali įveikti stichinių nelaimių. Jei prie to dar pridėtume padažnėjusias technogenines katastrofas ir augantį pandemijų (pasaulinių epidemijų) pavojų, taps aišku, jog gyvybiškai būtina sukurti tarptautinę glaudaus bendradarbiavimo sistemą.

Gamtos smūgių galia neišvengiamai privers valstybes spręsti realias problemas, grasinančias visam mūsų pasauliui. Įveikti jas įmanoma tik suvienijus visos žmonijos jėgas. Tam būtina atmesti visas beviltiškas politikų nuostatas, o pirmiausiai reikia pradėti nuo savęs. Niekas nepasikeis, jei mes patys nepasikeisime. Kol tai neįvyks, mes toliau mokėsime už savo pasyvumą ir abejingumą.

Sergej Belickij

Tarptautinės nevyriausybinės kovos su korupcija organizacijos Transparency Internacionalapklausos duomenimis, 56 % respondentų teigė, kad per pastaruosius 3 metus korupcija pasaulyje išaugo. Labiausiai korumpuotomis institucijomis laikomos politinės partijos ir religinės organizacijos. 2004 metais kaip korumpuotas jas įvardijo 24 % respondentų, o šiuo metu tuo įsitikinę 53 %, — praneša BBC News.

Aptarus BBC atliktos apklausos rezultatus paaiškėjo, kad korupcija — labiausiai diskutuojama pasaulio problema. Kas penktas respondentas pažymi, kad per pastarąjį mėnesį jis su kuo nors kalbėjosi apie korupciją. Ši tema tapo populiaresnė už diskusijas apie klimato kaitą, skurdą, nedarbą, maisto produktų bei kuro pabrangimą.

Pasirodo, kad sakramentinė kunigaikščio A. Menšikovo frazė ,,Pareigūne, juk visi vagia!” aktuali ir dabar. Jeigu kiekvienas iš mūsų išmoktų galvoti apie kitus kaip apie save patį, o nerimautų dėl savęs tik esant būtinybei ir jeigu mes suvoksime tarpusavio ryšį kaip objektyvų vieningos gamtos įstatymą, vagystės ir korupcija visam laikui išnyktų iš mūsų gyvenimo. Juk jeigu nėra įstatymo viduje, tai jo nėra ir išorėje.

Redakcija

Kodėl egzistuoja nuomonė, kad moteris negali būti vadovė?
O jei vis dėlto ji vadovė, tai reiškia, kad ne moteris, o paniurelė, sausa moteriškė, įklimpusi į savo niekam nereikalingas tarnybines pareigas?

Stereotipai neatsiranda savaime, mes sukuriame juos savo elgesiu, bandydami išvengti sunkumų. Pirmasis mūsų troškimas — atsiriboti nuo jų, po abejingumo kauke slepiantis nuo užjaučiamų žvilgsnių ir guodžiamųjų klausimų. Prisiminkite Alisą Freindlich ,,Tarnybiniame romane“. Jos herojė pavirto paniurele dėl labai paplitusios banalios priežasties: jos mylimasis išėjo pas kitą…

Grįžkime prie stereotipų. Visų pirma noriu pažymėti, kad dabartinės tendencijos labai pakito, palyginti su praėjusiu šimtmečiu, kai moteris prie automobilio vairo buvo sunkiai įsivaizduojamas dalykas. Dabar vairuoja daugybė moterų Kodėl?

Trumpam grįžkime į senovės istoriją. Pasak istorinių žinių, pačioje mūsų vystymosi aušroje vyravo matriarchatas, kuris dėl įvairių priežasčių užleido savo pozicijas patriarchatui. Aš ne istorikas ir nesiimu svarstyti priežasčių, dėl kurių atsidūrėme dabarties realybėje. Tik noriu pažymėti, kad, nepaisant patriarchalinės šiuolaikinio pasaulio struktūros , vis dėlto valdo moteris. Galima ginčytis daug ir įvairiai, tačiau tai — faktas. Iki tam tikro laiko nepageidavęs prisipažinti esąs stiprioji lytis, vyras šiame pasaulyje viską daro dėl moters…

Taigi neginčytina, kad šį pasaulį kontroliuoja silpnoji lytis. Galbūt todėl mūsų pasaulis ir atrodo toks, ironizuodami pasakytų vyrai.

Kalbant rimtai, tai viskas priklauso nuo mūsų troškimų, ko mes norime ir ko siekiame. Juk moteris sugeba ne tik suvienyti, bet ir sugriauti. Ir nuo to, kur ji nukreipia savo gebėjimą gauti, priklauso jos įtaka vyriškajai mūsų pasaulio pusei. Jei man nusispjauti į viską ir ant visų, bet aš noriu šių kailinių, tai man nesvarbu, iš kur tu juos gausi, nors ir pavok… Tad dauguma vyrų taip ir elgiasi, nes vyro prigimčiai būdingas troškimas atiduoti, troškimas suteikti mylimajai džiaugsmo.

O jei aš panorėsiu, kad Meilė užvaldytų visą pasaulį? Sunku įsivaizduoti, kokį pasaulį mes tada turėtume, bet, manau, nuostabų…

O jūs sakote, ji — ne moteris, ji — direktorė…

Anna Rusakova

Pirmąjį dvidešimt pirmojo amžiaus dešimtmetį drąsiai galime pavadinti nepasitikėjimo dešimtmečiu. Mes nepasitikime savo vyriausybe, kurią patys išsirinkome, todėl, kad ji nevykdo savo pažadų. Mes nepasitikime žiniasklaida todėl, kad ji virto masinio melo priemone.

Nepasitikėjimas persmelkė šeimyninius santykius. Sutuoktiniai sudaro santuokos sutartis, atidaro atskiras banko sąskaitas, samdosi privačius detektyvus norėdami žinoti slaptus savo antrosios pusės reikalus. Trumpiau tariant, mes nepasitikime niekuo, net draugais ir artimaisiais. Uždarome valstybių sienas, kuriame armijas todėl, kad netikime nei tuo, kas kalbama, nei pasirašytais tarpvalstybiniais susitarimais. Niekuo nepasitikėdami, mes statome tvirtoves ir seifus.

Dabar visas mokslo ir technikos progresas tarnauja mūsų tarpusavio nepasitikėjimui. Kiekviename kampe įrengiame stebėjimo kameras. Jos stebi kiekvieną mūsų žingsnį – darbe, gatvėje, banke, poliklinikoje, parduotuvėje.

Nepasitikėjimo virusas persmelkia viską ir visus, užsikrėtusiuosius juo tuoj įtraukdamas į nevykusias situacijas. Pavyzdžiui, per ekonominę krizę patekę į sunkią finansinę padėtį daugelio įmonių vadovai atleido dalį darbuotojų, o likusiesiems sumažino atlyginimus. Nemaloni, tačiau būtina ir ekonominiu požiūriu pateisinama priemonė.

Taip įvyko ir įmonėje, kurioje dirbu, tačiau po pagrindinio atleidimo dar papildomai buvo atleista dešimt žmonių, atlikusių sargybos funkciją. Vietoje jų buvo sumontuotos stebėjimo kameros. Iš likusių darbuotojų pareikalauta didinti darbo našumą. Papildomai buvo sumontuotos videokameros ir kitokia elektroninė įranga, kuri kontroliuoja produkcijos gamybos greitį kiekvienoje darbo vietoje.

Galų gale paaiškėjo, kad visos šios sekimo ir kontrolės įrangos įsigijimas, suderinimas ir aptarnavimas įmonei kainavo neįsivaizduotinai didelę pinigų sumą. Dar daugiau, vėl atsiradus užsakymų buvo paskelbta apie priėmimą į darbą – tik norinčiųjų darbuotis totalaus sekimo sąlygomis nebeliko.

Šis ir daugelis kitų panašių atvejų perša mintį, kad dabartinės krizės priežastys – ne politinės ir ne ekonominės, greičiausiai jos glūdi žmonių tarpusavio santykiuose. Nepasitikėjimas, melas, neapykanta, pavydas ir kitos savybės – mūsų tarpusavio santykių pagrindas. Jos lemia politiką ir ekonomiką bei visą mus supančią gamtą.

Atsakymo į klausimą, kodėl mes vieni kitais nepasitikime, toli ieškoti nereikia. Mes nepasitikime todėl, kad patys apgaudinėjame. Kartą per pokalbį pažįstamas verslininkas pasakė, kad jei jis su partneriu bus sąžiningas, tai bankrutuos, kad visi vieni kitus apgaudinėja. Uždaras ratas.

Rodos, verta visiems suvokti šių tarpusavio santykių ydingumą, nebemeluoti ir nebesukčiauti, ir iš karto grįš abipusis pasitikėjimas. Lengva kalbėti. O kaip iš tikrųjų? Koks apgaulės pagrindas? Pasirodo, kad apgaulės šaknys slypi mūsų egoistinėje prigimtyje. Ji visada priverčia mus iš visko gauti didžiausios naudos, tam skiriant mažiausiai pastangų.

O iš tiesų svarbu ne tai, kad mes nemokame iš anksto apskaičiuoti naudos ir nuostolių ir to pagrindu priimti teisingus sprendimus. Paprasčiausiai tokia žmogaus prigimtis. Kita vertus, mūsų egoistinių tarpusavio santykių dialektika neišvengiamai atves žmoniją prie savosios prigimties ydingumo suvokimo, tai yra prie aklavietės.

Tai ar yra išeitis iš globalaus nepasitikėjimo krizės, juk žmogaus nepakeisi?..

Išeitis – suvokimas ir noras pasikeisti. Gamta turi užtektinai jėgų savo programai, nukreiptai į mus, įgyvendinti. Gamta tik ir laukia mūsų prašymo, sklindančio iš širdies gilumos, padėti žmogui pakeisti savo santykį su aplinkiniais, nutraukti nepasitikėjimo epidemiją, vedančią į niekur.

Boris Eliasov

Du draugai nusprendė būti patys geriausi, neišskiriami draugai. Vienas iš jų buvo gera galva aukštesnis.

- Kaip mes būsime lygūs draugai, jeigu tu visa galva arčiau dangaus, – sako žemesnysis.
- Nieko, – sako aukštesnysis, – pasilipk ant kėdutės ir būsime lygūs.

Kaip tarė, taip ir padarė.

- Bet tu dabar aukščiau už mane pakilęs nuo žemės, – sako aukštesnysis.
- Tai ką daryt? – klausia žemesnysis.
- Eime, gal sutiksime kokį išmintingą žmogų ir jis mums patars, kaip elgtis, – pasiūlė aukštesnysis.

Abu sutarė ir iškeliavo. Beeinant žemesnysis sako:

- Tavo ilgesnės kojos ir tau lengviau eiti, mažiau žingsnių negu man reikia daryti.
- Bet tau kojų nereikia taip aukštai kelti kaip man ir gal taip mes tampame lygūs, – sako aukštesnysis.
- Bet tavo pėdos didesnės ir ne taip giliai klimpsta į purvą, – sako mažasis.
- O tu arčiau žemės ir ant kelio pamestus pinigėlius geriau matai, jų daugiau gali rasti, – atsako kitas.
- O tu aukštesnis ir iš aukščiau matydamas kelią, man visada vadovauji, – sako žemesnysis.
- O tu labai gudrus, – sako ilgšis.
- Tai ką daryti? – paklausė abu ir labai nuliūdo, negalėdami rasti išeities. Tada pamatė ateinantį žmogų. Tas priėjęs klausia:
- Ko liūdite?

Draugai paaiškino, jog liūdi dėl to, kad, nusprendę būti patys geriausi ir visada lygūs draugai, pamatė, jog tai neįmanoma ir paaiškino kodėl.

- Tai skirkitės, – patarė žmogus.
- Negalime, – atsakė draugai.
- Kodėl? – paklausė žmogus.
- Kad abu jau susidraugavome ir pamilome vienas kitą, prisipažino draugai.
- O ar labai vienas kitą mylite? – paklausė žmogus.
- Labai labai, – sujudo šie.
- Na, jeigu labai labai, vadinasi, be galo, tiek vienas, tiek kitas, o tai reiškia, kad čia jūs abu visada esate lygūs.

Apsidžiaugė abu draugai radę tokį sprendimą ir elgėsi kiekvienas taip, kaip kiekvienam geriausiai tiko, ir darė, kas kiekvienam labiausiai patiko ir niekada nesiskyrė, o prie jų jungėsi vis daugiau ir daugiau draugų…

Vincas Andriušis

Informacija – tai savotiškas maistas žmogaus išminčiai ir jausmams. Kaip bepažiūrėsi, tikriausiai neįmanoma apsaugoti žmogaus nuo nepertraukiamo informacijos srauto. Be knygų, naujienų, pasakojimų, filmų, visi mūsų išgyvenimai taip pat mumyse lieka informacijos pavidalo, tiksliai formuodami pasaulio suvokimą ir santykio su juo modelį.

Karai dar ir dabar darko civilizacijos veidą, palikdami jame vis naujų bjaurių randų, tačiau fizinis smurtas pamažu užleidžia vietą psichologiniam. Žmonių tarpusavio konfrontacijai naudojamų priemonių tobulinimo procesas vyksta nesustodamas.

Informacinis karas vykdomas siekiant tų pačių tikslų: pavergimas, valdymas, materiali nauda. Ir formos tos pačios– tarpusavio, pilietinis, „aljansų”. Pasaulio „valdovai” suprato informacinio karo pranašumus ir todėl jį plačiai taiko. Nors, daugeliu atveju, jis mums atrodo kaip atsitiktinio pobūdžio informacinio spaudimo sistema.

Vis dažniau piliečiai priima kardinalius sprendimus ir visiškai atsisako informacijos šaltinių: televizijos, interneto, radijo, spaudos. Ir į tokius sprendimus linkę labiausiai išsivysčiusių visuomenės sluoksnių atstovai. O tas, kas dar maitinasi laisvos ir objektyvios asmeninės nuomonės formavimo iliuzijomis, bando gauti tą pačią informaciją iš kelių „nepriklausomų” šaltinių.

Jau kiekvienam aišku, kad net fakto konstatavimas žiniose „paskaninamas” taip, kaip naudinga būtinos visuomeninės nuomonės formavimui. O, kaip žinoma, prieskoniai visiškai pakeičia bet kokio patiekalo skonį. Tokiu būdu įvyksta vienų sampratų pakeitimas kitomis, iškreipiant natūralius gyvenimo prioritetus, keičiama vertybių sistema, keičiamas požiūris į pasaulį. Ko vertas žinomos televizijos kompanijos posakis: „Mes gaminame žinias”! Taigi prieš pranešdami mums žinias, jas televizijos darbuotojai „gamina”.

Ir jau nieko nedomina, kodėl Vokietijos mokytojas eina žudyti rusų inžinierių, visi tik galvoja: „Viena tauta, viena imperija, vienas vadas”, „Motina tėvynė šaukia“, „Mušk, kol mirs”, „Te šiame kare jus įkvepia didvyriškas mūsų didžių protėvių paveikslas!”

Tiesą sakant, gyvenime sutinkama ir labiau lėkštų atvejų, kai, pavyzdžiui, žmonėms įskiepijamas įsitikinimas, kad kramtomoji guma gali apsaugoti nuo ėduonies. Šiuo atveju informacinis programavimas pakankamai galingas ginklas net prieš gana skeptiškai nusiteikusius žmones.

Jei atkreiptume dėmesį į vidutinio statistinio, tarkime, Europos vartotojo pirkinių krepšelio sudėtį, tai rastume daugybę prekių ir maisto produktų, pristatytų mums iš tolimiausių kraštų (ir tam buvo suvartotas didžiulis energijos kiekis).

O kaip mes sužinojome apie „egzotiškų” prekių egzistavimą ir kaip panorėjome jų įsigyti? Informacinė atominė bomba – reklama. Taip pat plėtojama ir kita mūsų gyvenimo sudedamoji dalis – pramogos . Mes lyg pliušiniai žaisliukai, prikimšti informacinių „pelų”, ir nieko daugiau. Visas mūsų informacijos poreikis patenkintas. Atkreipkite dėmesį į naujienų turinį – jei pasaulyje nieko svarbaus neįvyko, tai bus parodytas reportažas apie melžėjos iš provincijos gyvenimą.

Kažkas pasakys, kad „ideologija leidžia suvienyti tautą, visuomenei įskiepyti geriausias vertybes ”, tačiau kiek kartų ideologija atvedė prie globalių konfliktų ir katastrofų? Mes taip trokštame ir ieškome laisvės, kad vis labiau ir labiau tampame jos vergais.

Ir anksčiau ar vėliau taps būtina kovoti dėl savo laisvės, nepasiduodant šiam baisiam spaudimui, kuris verčia mus dirbti dvigubai daugiau, negalvojant apie iš tikrųjų svarbius dalykus. Ir galų gale degraduosime, negavę jokio pasitenkinimo iš šio gyvenimo.

Akivaizdu, kad mes negalime išvengti visuomenės poveikio mums. Mus sukūrė šis sociumas. Su visa šia našta kažkaip turime išsiveržti iš informacinio valdymo poveikio.

To galime pasiekti tik vienu keliu – vystydamiesi. Kaip kažkada manėme, kad gyvenime svarbiausi yra žaislai, vėliau vystydamiesi ir įgydami patirties kėlėme sau rimtesnius tikslus, taip ir dabar paprasčiausiai reikia pajusti, kad mūsų išsivystymas nebaigtas, kad viskas, kas svarbiausia mums šiandien, tai vis tie patys žaislai.

Negalėjimas rasti išeities iš dabartinės būsenos, aplinkui tvyranti tuštuma dabar jau padeda mums šitai suvokti. Sudarytos visos sąlygos kartu pabandyti išeiti už mus supančios tikrovės rėmų ir pakilti aukščiau „šio pasaulio galingųjų” valdininkiško, menkų egoistinių siekių poveikio.

Įgytoji išmintis padės ne tik išvengti anarchijos, tačiau ir rasti vieną kryptį į vieningą ir nekintamą mūsų egzistencijos tikslą.

Kaip vaikas iš pradžių kažką pajunta, vėliau suvokia to reiškinio formą ir pavadinimą, suvokia tarpusavio ryšį ir tik baigiamajame etape įgyja pažinimą visu jo pavidalu, neapribotą laiko, judėjimo ir erdvės, taip ir mes, pakildami virš „informacinių šiukšlių”, nuvalydami jas kaip žievę, galėsime rasti tiesą, suprasime viso, kas egzistuoja, priežastį ir be šūvių laimėsime šį karą.

Dmitrij Turlaj

Saugok garbę kol jaunas, nes pateksi į Wikileaks!

Pokštas

Europoje klaidžioja šmėkla, bet ne komunizmo. Ir ne tik Europoje.

Interneto ir žiniasklaidos vartotojams pateikta nauja turizmo rūšis. Dabar keliautojai turi nemokamą prieigą prie „šventų švenčiausiosios“ valdžios ešelonų. Ši vieta vadinama „virtuve“ — tai vieta, kurioje galima nusirengti oficialius švarkus ir nusirišti kaklaraiščius, atpalaiduoti gerklę, suveržtą protokolo pakinktų, bei išsikalbėti apie tai, kas slegia sielą ir ko svetainėje nepasakysi. Panašiai kaip ir sovietiniais laikais virtuvėse.

Tokių turistinių kelionių tikslas yra tų žmonių, kuriuos milijonai išrinko būti vadovais, stereotipų, pareiškimų apie ketinimų skaidrumą laužymas. Ten išsigrynina naivuoliai ir trina rankas netikintieji valdžios padorumu. Dėl daugybės valdžios veido plastinių operacijų neįmanoma įžvelgti tikrosios jo išraiškos. Veidas kinta pagal būtinybę, priklausomai nuo situacijos — juk valdžia netrokšta traumuoti savęs tiesa, todėl stengiasi apsisaugoti nuo kitų invazijos.

Dėl Wikileaks veiklos mes galime sužinoti apie kitą realybę, pasijusti apkvailintais, naiviais prasčiokais. O pats Asanžas tampa mesijumi, jo kompromituojamąją informaciją skaito milijonai žmonių. Kas tie milijonai? Tai tie, kurie jaučia neteisybę, klaidingą šiuolaikinio pasaulio sąrangą, tiki, kad galima pakeisti pasaulį keičiant jo pamatą.

— Žiūrėkite, — sako mums ši medžiaga. — Įvertinkite, ką daro žmonės, ką jūs išrinkote, su kuo turite reikalų, kas kuria pasaulinio masto projektus!

— Bet juk taip galima nusiristi iki visiško privatumo skaidrumo! — piktinasi kai kurie. — Nei į medžioklę kažkieno sąskaita nulėksi, nei pas meilužę nueisi!

Kas jis, naujasis Robinas Hudas? Būsimasis pretendentas Nobelio premijai gauti? Gali būti, kad Asanžas yra vienas iš nedaugelio, tikrai besiveržiančių teigiamų pokyčių pasaulyje link. Wikileaks atskleidimas primena serialą, kurio kiekviena dalis priartina žiūrovą prie herojų poelgių supratimo, prie jų minčių ir jausmų.

Pagirtinas Asanžo troškimas atsekti tai, kas slepiama nuo visuomenės. Bet, tikiuosi, kad jis yra pakankamai protingas ir supranta, kad sugėdinti valdančiuosius nereiškia atimti iš jų galių, kad idėja surengti paskutinįjį teismą valdžios žmonėms, autodafė gyviesiems yra naivu… Ir pats tinklapis Wikileaks apie save rašo pakankamai kukliai: „Mes esame gėrio jėga pasaulyje, kuris vis labiau veikiamas globalizacijos procesų“. Jeigu žodis „gėris“ reiškia tiesą, tai ar įstengsime gyventi negailestingoje jos šviesoje?

Yra įstatymas, leidžiantis išaiškinti paslaptis. Ir valstybinius reikalus, ir diplomatines paslaptis, ir finansinius sandėrius. Ypač dabar, kai visi sujungti žemės rutulyje (įskaitant ir tuos, kurie nieko nežino apie Wikileaks), jokia pasaulio dalis neturi būti neskaidri, paslėpta. Patys tamsiausi istorijos ir šių laikų puslapiai neturi likti tokie.

Mano nuomone, visa ši istorija yra ne kas kita, kaip žmonijos vystymosi etapas. Gyvenimo šiame etape taisyklė yra ne tik valdžios struktūrų, bet taip pat ir visų pasaulio žmonių atvirumas. Bet valdžia, pasak Asanžo, užkerta tam kelią, nes veikia pagal principą „skaldyk ir valdyk“. Ir tai suprantama, juk jiems — šio pasaulio galingiesiems — yra, ką prarasti, ir žymiai daugiau nei paprastam žmogui. Taigi po tokių kaip Wikileaks pareiškimų pasaulis jo galingiesiems slysta iš po kojų, jie patiria pasaulio kontrolės praradimo baimę. Jie labiau norėtų matyti Asanžą kalėjime, negu išversti savo purvinus baltinius prisidengiant valstybės interesais.

O pasaulis jau pasikeitė. Jau nebegali vienai šaliai būti gerai kitos šalies sąskaita („man gerai, kai tau blogai“) — o tik abiem gali būti gerai arba blogai. Ir tai nepriklauso nuo politikų troškimo — tai objektyvi viso pasaulio išraiška. O sistemos įstatymas bendrame visų darbe pagal principą „priimti artimą kaip save“ — žinoti apie juos viską kaip apie save patį. Štai kokiai jėgai tarnauja Asanžo atskleidimai! Tai tikrosios, egoistinės žmogaus prigimties kompromituojamoji informacija.

Fenomenas — tai tokiu būdu žmonėms išreikštas gamtos spaudimas susijungimo, santykių pagerinimo, ryšių link. Tiesos atskleidimas visada gerai. Kuo daugiau žmonės vieni apie kitus žino, tuo geriau. Netgi šnipinėjimas reikalingas! Aš „įsilaužiu“ į kitą ir sužinau, kad jis veikia prieš mane. Beje, ir atvirkščiai.

Kuo labiau esame atviri vieni kitiems (netgi neigiama prasme), tuo labiau vieni kitus suprantame. O jei esame uždari, tai susijungimo taško nėra. Jeigu būtų publikuojami dokumentai apie tikrąją pasaulio padėtį, pavyzdžiui, apie situaciją auklėjimo, švietimo, ekologijos srityse, tai būtų puiku, tiesiog nuostabu! Pagaliau pamatytume, kad žmonijos, pasaulio padėtis tiesiog kritiška!

Mums būtina pasiekti visiško tarpusavio susijungimo, tapti bendru vienetu visiškame susiliejime, harmonijoje, meilėje, kaip ir dera integraliojoje sistemoje. Tam mes turime pažinti vieni kitus kaip „nuluptus“, ir tada būsime pajėgūs susijungti. Dabar esame susieti kaip niekada anksčiau ir pabėgti nuo to neįmanoma. Pavyzdžiui, tai, kad mums visiems kelia nerimą klimato pokyčiai, yra ženklas to, kad tautos pripažįsta tarpusavio priklausomybę, supranta, kad jei išnyksime, tai išnyksime visi.

Meilės artimui šmėkla klajoja po pasaulį, tačiau ji dar nemateriali. Susijungimui reikia mūsų sutikimo.

Vlad Rutus