20 pavojus. Brazilijos tropinių miškų likimas pasiekia ne tik Kanadą, bet ir mūsų brangutę Lietuvą.
Gal ne visada mus pasiekia žodžiai, bet šios fotografijos geriausiai byloja apie tai, ką mes darome su savo pasauliu, savo namais, savo ir kitų kartų gyvenimu.
Tęsinys. Pradžia 2020 m. kovo 26
d.
„Kai bus nukirstas paskutinis medis, kai bus apnuodyta paskutinė upė, kai
bus pagautas paskutinis paukštis, – tik tada jūs suprasite, kad pinigai
nevalgomi“
Natūralių planetos miško
masyvų kirtimas šiandien yra viena iš svarbiausių ekologinių žmonijos problemų.
Problemą kelia ne tik amazonės džiunglėse Brazilijoje ar tropiniuose
Indonezijos miškuose kertami miškai. Ne mažiau aštri ši problema ir kitose
miškingose valstybėse, tokiose kaip Kanada, ar mūsų mieloje ir kol kas vis
gražioje Lietuvoje.
Jeigu išsivysčiusiose
šalyse miškai kertami tam, kad nuo jų atlaisvintose vietose galima būtų statyti
fermas gyvulių auginimui, ar kitoms žemės ūkio reikmėms, tai Lietuvoje tai
daroma pigiam miško žaliavos pardavimui, tenkinant vienetų Lietuvos piliečių
greito egoistinio pasipelnymo interesus, nepaisant visos Lietuvos gerovės,
naikinant mūsų nuostabios mažos valstybės unikalią gamtą, kurios dėka galima
būtų vystyti ekologinį turizmą viso pasaulio mastu, kas saugotų, garsintų ir
turtintų mūsų valstybę, būtų naudinga Lietuvai ir visiems jos piliečiams tiek
ekologine, tiek ekonomine ir socialine prasme.
Visa mūsų gerovė priklauso
tik nuo mūsų vienybės rūpinantis vieni kitais ir visiems bendrais namais –
pasauliu, visiems bendra dovana – gyvenimu, o ne savo individualiais
egoistiniais troškimais, kurie visus veda į pražūtį.